Dienoraštis
Gegužės 23–29 dienos, 2022 metų 21 savaitė
Kelionėje į Čilę – dukart perkirstas pusiaujas, o man tai – pirmą kartą gyvenime. Tokius kaip aš, seniau, kol pusiaujas būdavo įveikiamas tik laivais, būtinai su rūbais išmaudydavo. Šventę suorganizuodavo laivo denyje ir tokie tapdavo tada „Neptūno naujakrikštais“ (man gi tai įvyko kažkaip nejučiomis, bemiegant lėktuvo krėsle ir tamsoje).
Skrendant stebėjau, kaip mūsų lėktuvas lenktyniauja su Saule. Vidunaktį pakilome iš Europos, lėkėme įstrižai Atlanto. Ir vis tamsa. Tik neatpažįstamų (žinau, kad niekada nelankytų, o tikriausiai ir nebeaplankysimų) miestų ugnys. Naktis skrydyje ilga, o tik pagaliau – vėl Saulė už dviaukščio lėktuvo kairiojo sparno. Tai jau kitame paros ir kitame metų laike. O po dešiniuoju vario atspalvio tumulai (Čilė gi vario šalis). Variu atsimuša ir Kordiljerai, kaip kokie iš vaikystės prisiminimų močiutės kepti suraityti pyragai. Kiek priskrudusios tešlos spalvos. Tai – vario atspalvio kalnų šlaitų uolos. O gal rudenėjantys medžiai? Tarp suraitytų kalnų juostų – ir sniego intarpai. Visai kaip tie močiutės pyragai, jie gi irgi būdavo apcukruoti. Virš visų išsiraitymų (to net pas močiutę nebūdavo!), dar ir debesų (dabar jau nebe varinių tumulų), baltų debesų draiskanos. Virš balto balta, ten, apačioje, po sparnais. Pagaliau nutupiame Santjage.
Nuotrauka iš svetainės unsplash.com
Gegužės 23 diena, pirmadienis. Oficialiu vizitu atvykau į Čilės sostinę. Dalyvausiu EP Tarptautinės prekybos komiteto misijoje, kurios tikslas aptarti 2002 m. ES ir Čilės asociacijos susitarimo prekybos dalies modernizavimo pažangą ir kitus dvišalius prekybos klausimus. O kartu su kitais EP nariais galėsime atidžiai išnagrinėti susitarimo prekybos ir investicijų dalis bei sustiprinti bendradarbiavimą su partneriais Čilėje. Paaiškės dvišalių prekybos santykių perspektyva. Tam yra paruošta intensyvi trijų dienų darbotvarkė.
Abi pusės turi lūkesčių, bet apie jų įgyvendinimą bus galima daugiau pasakyti jau po vizito. Susitikimų su Čilės vyriausybės atstovais diena prasidėjo nuo ryto (Lietuvoje, sako, jau buvo vakaras…) Pirmiausiai – susitikimas su darbo ministre Jeanette Jara. Čilė dabar yra nemažų socialinių iššūkių procese, laukia konstitucinis referendumas. Čilėje neseniai darbą pradėjo jauna vyriausybė, o dar kartu atnaujinamas ir tas dvišalis susitarimas. Mes, Europa, esame jiems ne tik svarbus prekybos partneris, bet mus jungia ir bendras požiūris į demokratines vertybes. Ypač svarbu, kad dabartinių geopolitinių iššūkių akivaizdoje siekiame laikytis išvien. Čilė siekia, kad jų eksportas į ES neapsiribotų tik žaliavomis, bet įtrauktų ir jau pagamintas prekes, kurios turėtų bei kurtų pridėtinę vertę ekonomikai. O ES savo ruožtu nori ne tik toliau stiprinti prekybą ir investicijas, bet ir įgyvendinti tai mažinant taršą. ES ir Čilės Asociacijos susitarimo modernizavimas yra tikslingas, nes per 20 metų įvyko daug pokyčių, o kartu tai aprėpia ir ES kovos su klimato kaita tikslus iki 2030 metų, prekybos modernizavimo bei tvaraus vystymo siekius. Turime ir labai konkrečių, ir itin specifinių sričių, kur ES vysto ar galėtų plačiau vystyti projektus su Čile siekiant įgyvendinti Žaliąjį kursą, tai – ličio ir vandenilio eksportas į ES. Čilė turi didžiausias ličio atsargas po Australijos, o ES pradėjo vystyti „Team Europe“ iniciatyvą dėl žaliojo vandenilio (GH2) plėtros Čilėje.
Žinios iš Lietuvos: Lietuva tapo ne tik pirmąja valstybe, inicijavusia „Hagos procesą“ dėl Ukrainoje vykdomų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, bet ir toliau imasi lyderystės ieškant teisinių galimybių užtikrinti teisingumą dėl Rusijos ir Baltarusijos režimų įvykdyto agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą.
Gegužės 24 diena, antradienis. Susitikimų su Čilės ministrais ir įvairių organizacijų atstovais karuselė įsisuko kaip reikiant. Po susitikimo su darbo ministre, mūsų EP delegaciją priėmė kalnakasybos, paskui ekonomikos ministrai, o senate – pirmininkas bei buvusi senato pirmininkė, dabartinė senatorė Isabel Allende (ji yra gerai pasaulyje žinomos rašytojos, kurios knygas mėgo ir mano mama, bendrapavardė ir giminaitė). Pagrindinės pokalbių temos dvi: Čilės konstitucinė reforma (turės būti ratifikuota referendumu!) ir modernizuota prekybos sutartis su ES. Dėl tos jų konstitucijos, tai toji reforma pribrendusi, o visuomenė nori daug, visų pirma, esminių proveržių socialinėje srityje – socialinių, švietimo, sveikatos paslaugų garantijų. O dar esama ambicingų aplinkosaugos siekių, norima, kad ekonomikoje nedominuotų vien naudingos iškasenos, siekiama labiau paisyti čiabuvių teisių… Norų daug, o juos dar reikės susieti su realiomis galimybėmis.
Oficialūs Čilės ir ES (tada – Europos Bendrijos) santykiai prasidėjo 1967 metais, kai abi šalys pirmą kartą atidarė diplomatines atstovybes Briuselyje ir Santjage. Nuo 1990 m., Čilei perėjus prie demokratinės santvarkos, dvišaliai ryšiai stiprėjo. Atsižvelgdamos į ES paramą demokratizacijai Lotynų Amerikoje, abi šalys oficialiai užmezgė ryšius, 1991 m. pasirašydamos bendradarbiavimo pagrindų susitarimą ir 1996 m. susitarimą dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo. Pastarasis paskatino Čilę ir ES 1999–2002 m. derėtis dėl Asociacijos susitarimo, įskaitant lengvatinės prekybos susitarimą.
Santjagas – grandiozinis daugiaaukštis miestas, labai dinamiškas, kupinas savotiško žavesio, turi ir amerikietiškumo, ir europietiškumo… ES atstovybėje (ji neseniai persikraustė į modernaus daugiaaukščio n-tąjį aukštą) mes esame atstovai iš septynių ES valstybių, atstovaujame įvairioms politinėms pažiūroms. Vėliau pozuodami nuotraukai, atsistojome tarp 27-ių ES vėliavų (ten ir mūsų trispalvė), pasijutome beveik kaip namie.
Gegužės 25 diena, trečiadienis. Antradienio susitikimai „pas mus” Čilėje baigėsi, kai Lietuvoje jau buvo trečiadienis. Devyni susitikimai per 10 valandų. Tikrai ne atostogos… O čiliečių siekiai ambicingi, lūkesčiai daugialypiai. Viskas ateityje, vis manjana, vis reikia investuoti į varį (pajamų pagrindas). O į litį? (Čia jau kalnakasybos ministrės kompetencija) Energetiką užsidegę grįsti žaliuoju vandeniliu, o šiuo metu elektra provincijoje tiekiama su protrūkiais). Su darbdaviais neįmanoma derėtis, teigia profsąjungų (jos neįtakingos) atstovai. Čiabuviai atskirtyje, o būtų teisinga grąžinti jiems žemes (kažkur panašiai jau buvo. Ar tik ne Lietuvoje?) Moterims duoti lygias teises (bet, va, po COVID-19, kuris čia vėl įsigali, moterų nelabai priima atgal į darbą). Verslininkai nori „daugiau Europos buvimo”, bet kad ne žaliavos iškeliautų, o kad čia, Čilėje, kauptųsi pridėtinė vertė (žaliavas noriai išsiveža kinai). O dar toji konstitucinė reforma. Joje – socialinių garantijų, visuotinai prieinamos medicinos, kokybiško švietimo siekis.
Daug kas kaip Europoje, daug kas kitaip, bet siekių vektoriai sutampa. Mūsų misija, atrodo, būsianti sėkminga. Požiūrius į Asociacijos sutarties atnaujinimą bene pavyks suartinti, o juk to čia ir atvykome.
Gegužės 26 diena, ketvirtadienis. Santjage vis dėlto atšilo, nušvito saulė. Įžymiuosiuose Moneda rūmuose (prieš 50 metų, perversmo metu jie buvo subombarduoti, o tai Čilėje iki šiol gerai prisimenama) mus priėmė prezidento atstovas. O parlamento rūmuose posėdžiauja konstitucinis konventas, rengiantis ilgiausią pasaulyje, net 500 punktų konstituciją. Per tai politikoje kaip ir „tarpuvaldis”, artėja konstitucinis referendumas, keliantis daugybę lūkesčių, ypač dėl teisių socialinėje, sveikatos ir švietimo srityse. Keliantis ir nerimo, kaip ir kiekvienas referendumas jam artėjant.
Kaip čia neprisiminsi 2005-ųjų ir konstitucinio referendumo Europoje. Apie tai ir knygą esu parašęs. Referendumas artėjo, o kritikos jam tik daugėjo. Viso konstitucijos teksto gi niekas neskaito, o abejotinus skirsnius aptikti lengva. Taip ir kaupiasi masė tų, kurie pagaliau pabalsuoja NE. Na, bet tai dar tik rugsėjį, negreitai, pavasarį. O dabar, rudenėjant, vizito pabaigai mus nugabeno į garsiuosius Santa Rita vynuogynus (čia ne reklama vynui , o faktas). Žinoma, teko išklausyti paskaitėlę apie tvarią vynininkystę. 1880-ųjų Santa Rita dvaras tikrai įspūdingas, investicijos į vyndarystę solidžios ir iki šiol jo pasiteisina. Grįždami vėl – dabar jau paskutinįkart – įveikiame automobilių spūstis tarp dangoraižių Santjago gatvėse ir bulvaruose. Saulė už kalnų čia užlenda greitai. O tada ir eilėraštis susidėsto:
„Santjago bulvarai“
rudenį / paukščiai / į netikrą Šiaurę patraukė / į tą link pusiaujo / nesamą vabzdį gaudo / tas vienas kur liko / kodėl pasenai / triukšmo kupiną dieną / pakeičia naktis / ji greitai praryja / užkritusią saulę / sušvinta dangoraižių bokštai / žibintų srautais užsilieja / bulvarai Santjago / kigo / pasimetęs blaškosi paukštis / sabi
Ką gi, Čile, adios!
Gegužės 27 diena, penktadienis. Parlekiame atgal į Europą – dabar jau pasitikdami Saulės kelią. „Fiziškai“ kelionė truko 14 valandų, bet dar prisideda ir laiko skirtumas, tad „skaitosi“, kad užtrukome kelionėje kone parą. Pusiaujas ir vėl įveikiamas nejučiomis, kažkur jis tenai, apačioje, sūpuojamas vandenyno bangų. Ant gaublio pažymėtas ryškiai, o natūroje tai nė neįžiūrėsi. Tokios tos keliavimo patirtys – į kitą laiko juostą, o dar ir į kitą pusiaujo pusę. Oro sąlygos ir „ten“, ir „čia“ gana panašios: ten šiltokas ruduo, čia vėsokas pavasaris.
Gegužės 28 diena, šeštadienis. Kelionių patirtis toliau kaupiu Belgijoje. Papildžiau žinias apie Van Gogą. Jaunystėje kurį laiką jis gyveno prie Monso. Nuvykau ir aš ten tų vietų apžiūrėti. Cuesme yra Jo muziejus. Ten buvo angliakasių gyvenvietės (dabar jau tai – seniai tapę istorija…), o Van Gogas ten kurį laiką kunigavo (ar prisimename šiandien tai?)
Van Gogo jaunystės siekiai: norėjo būti kunigu, o galėjo būti – literatūros ar meno kritiku (jo tekstai tai nedviprasmiškai liudija), o galiausiai apsisprendė tapti dailininku. Pirmasis žinomas jo piešinys tikrai nesivadino „Saulėgrąžos”. Nesivadino nė „Sėjėjas”, nė „Autoportretas”. Jis vadinosi „Angliakasiai ant sniego”. Tiesiog angliakasių figūros sniego fone… Tik juoda ir balta. „Saulėgrąžos”? Jų bus nupaišytos bent aštuonios versijos, kol kas, Cuesme dar nenupaišyta nei viena.
Kada ir kaip anglis ant balto popieriaus ištrykšta į saulėgrąžų geltonį? Septynios išlikusios „Saulėgrąžų“ versijos. Kiekviena kainuoja milijonus, o ta aštuntoji esą dingusi. O gal – ne? Gal įmanoma įrodyti, kad aštuntoji versija niekada nenukeliavo į jokią Japoniją, tad ir negalėjo ten žūti Antrojo pasaulinio metu? Tokie dalykai gi taip paprastai nežūsta, gerbiamieji. Ieškosite, profesoriau? Ką aš žinau. O gal jau ir ieškau.
Gegužės 29 diena, sekmadienis. Ukrainai reikia ginklų. Gynybos kompleksų, dronų, šarvuočių, prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų. Reikia greitai. Dabar. Ir tada lietuviai pasirodo puikiai: per 3,5 dienos suaukojo virš 5 mln. eurų, už kuriuos bus perkama sunkioji ginkluotė skirta Ukrainos kariams – raketas ir bombas leidžiantis dronas „Bairaktar“. Pirmąkart pasigailiu, kad prieš 5 metus „nepaėmiau“ man pasiūlyto milijono. Nupirkčiau net penktadalį didelio kovinio drono! Arba vieną mažiuką, tokį „Mažylį“… Andrius Tapinas, akcijos iniciatorius, su pasididžiavimu rašė: „Dabar mes esame vienintelė istorijoje šalis, kurios piliečiai už savo pinigus nupirko sunkiąją karinę ginkluotę kitai šaliai“.
NETEKTIS: vakar Vilniuje mirė žurnalistas, rašytojas Laimonas Tapinas.