loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Lietuvos istorinės atminties sklaida Europoje

Nuotrauka iš svetainės reuters.com

Dienoraštis

Liepos 11–17 dienos, 2022 metų 28 savaitė

 

Nuotrauka iš svetainės reuters.com

Nuotrauka iš svetainės reuters.com

 

Liepos 11 diena, pirmadienis. Šiandien keliaudamas geležinkeliu su traukiniu, Panerių stotyje pamačiau stovinčius sąstatus su rusiškais užrašais „CEMENT”. Nufotografavau. Prisipažinsiu – apėmė pozityvūs jausmai, kad ir Lietuva laikosi principingai, ir Europos Komisija nepuola daryti jokių „išaiškinimų”, taip Rusijai „lengvinant gyvenimą”. O kur dar „eilėje” laukianti ir naftos tema.

Savaitės pradžia, aš jau Briuselyje. Čia – paskutinė komitetų savaitė prieš Parlamento atostogas. Posėdžiausiu įprastiniuose komitetuose (ir tiek), o rytoj EP išskirtinis įvykis – Vasario 16-osios Akto tekstas, įamžintas plieno lakšte, bus atidengtas vienoje iš EP erdvių.

 

Liepos 12 diena, antradienis. Svarbi diena – šiandien Matthias Erzberger vardo salės atidarymo ceremonija. Europos Parlamente įamžintas Vasario 16-osios Aktas. Ir dar nematyta forma – tekstas graviruotas metalo plokštėje. Nuo šiol graviruotas Vasario 16-osios Aktas su Signatarų autografais bus eksponuojamas Europos Parlamente ir taip įamžintas vienoje svarbiausių ES institucijų. Renginio metu kviečiau palyginti geležį su amžinomis idėjomis, žmogiškosiomis vertybėmis ir šiuolaikinėmis technologijomis, simbolizuojančiomis nuolatinį poreikį permąstyti savo likimą. Lietuvos istorinės atminties sklaida Europoje ir prie demokratijos pridėjusių istorinių asmenybių pagerbimas tapo kaip niekada svarbus dabartinių geopolitinių iššūkių kontekste.

Matthias Erzberger rodomos pagarbos niekada nebus per daug. Kažkada vienas Akto egzempliorius buvo slapta išsiųstas į Berlyną ir paviešintas Matthias Erzberger pastangomis. Po mėnesio Lietuvos nepriklausomą valstybę pripažino Vokietija. O dar po 99 metų atradau Aktą Berlyne. Niekur nedingusį.

Klimato kaitai sustabdyti, skiriamos naujos taisyklės įmonėms, siekiant sustabdyti miškų naikinimą visame pasaulyje. Kovodami su klimato kaita ir biologinės įvairovės nykimu, aplinkosaugos komiteto europarlamentarai svarsto, kad į ES rinką būtų leista pateikti tik tuos produktus, kurie nereikalauja miškų naikinimo. Naujasis įstatymas įpareigotų įmones tikrinti ar ES parduodamos prekės nebuvo pagamintos iškirstoje ar alintoje žemėje. Taip vartotojai būtų užtikrinti, kad jų perkami produktai neprisidėtų prie miškų naikinimo už ES ribų. Dėl kovos su miškų naikinimu EP Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas šiandien balsavo dėl šio teisės akto pasiūlymo. Tikimasi, pasaulinį miškų naikinimą, vykstantį dėl ES veikiančių įmonių kaltės, pavyks pažaboti.

 

Liepos 13 diena, trečiadienis. Šiandien atsisveikinau su Briuselio koridoriais iki vasaros pabaigos. „Politinio semestro“ užbaigimas. Žinoma, politika vyksta nuolat ir nuo aktualijų nesitrauksiu. Bet tikėkime, kad pasimėgauti vasara, miškais, uogomis ir grybais – bent kažkiek pavyks.

„Atostogų pradžiai“ sulaukėme Europos Komisijos naujų gairių dėl Kaliningrado tranzito. Išaiškinimai kapituliantiški. Esą mes leidžiam „taikiai“ gabenti „įprastines“ prekes per Lietuvą taip pat kaip gabenus. Ten kažkas apie 3 metų „įprastinius“ sankcionuotų / nebesankcionuotų prekių „vidurkius“ kalbėjo?.. „Tai čia geležines klumpes lengviau nunešiosi, negu tuos „vidurkius“ suskaičiuosi – ar juos jau Rusija viršija, ar neviršija. Nereikėjo to išaiškinimo visai jokio. Tokia mano nuomonė. O Kaliningrado tranzito „blokada“ – klasikinis Rusijos šantažas ir dezinformacijos ataka.

Sulig vasara, geopolitiniai neramumai įgyja naujas konfrontacijų formas. Visas jas generuoja, žinoma, Rusija. O Lietuvai nebe pirmą kartą tenka išskirtinis iššūkis – atlaikyti Maskvos spaudimą, pasireiškiantį per kibernetines ir dezinformacijos atakas dėl sankcionuotų prekių tranzito į Kaliningradą stabdymo. Lietuvos pozicija aiški ir vienareikšmė: laikysimės priimtų sankcijų taip, kaip jos išdėstytos europiniuose teisės aktuose. Tik kad pastarosiomis dienomis pasirodo prieštaringos informacijos apie galimus „kompromisus“, jog ES Komisija siekia padaryti išimtį Rusijai dėl tranzito į Kaliningradą. Tokios spekuliacijos tikrai ne laiku ir ne vietoje, nes iš jų laimi tik Kremlius, tačiau apžvelgti sklindančias nuomones vis dėlto verta ir reikia. Kitas grasinamasis naratyvas – teiginiai, kad Lietuva patirs milžinišką ekonominę žalą, jeigu nutrauks prekių tranzitą į Kaliningradą. Toks teiginys yra visai neturintis pagrindo. Kokiu būdu būtų kėsinamasi į Lietuvos ekonomiką? Lietuvos prekybiniai ryšiai ir investicijos su Rusija traukiasi, ir dėl sankcijų trauksis tik dar labiau, todėl grasinimai iš esmės paveikti Lietuvos ekonomiką tėra tik žodžiai.

Praeitą savaitę pasirodžius „Reuters“ publikacijai buvo teigiama, kad Berlynas ir Briuselis nori nutraukti sankcionuotų prekių tranzito draudimą tarp Rusijos ir Kaliningrado. Neva, sankcionuoti kroviniai bus naudojami Kaliningrade, o ne eksportuojami per uostą į kitas šalis. Nėra aiškios metodikos, kaip traukiniai ir kitos transporto priemonės galėtų būti patikrintos, suteikus lengvatą gabenti sankcionuotas prekes Rusijai į Kaliningradą. Todėl tokios techninės ir sankcijų taikymo dilemos dėl tranzito ir privalo būti išspręstos ir yra sprendžiamos ne vienašališkai, o kartu su Europos Sąjungos institucijomis.

ES šalyse, o ir Lietuvoje pradėjo augti sergamumo COVID-19 virusu skaičiai (jie nors ir ne šokiruojantys, tačiau atvejų kasdien vis daugėja: praėjusią savaitę Lietuvoje buvo užfiksuoti 2,6 tūkst. atvejų, per vakar – 634.

Durbės mūšio diena.

 

Liepos 14 diena, ketvirtadienis. Grįžtu Amsterdamo reisu Lietuvon ir iškart vykstu į Trakų rajoną prisistatyti Baltarusijos jaunimo aktyvistams, suskridusiems čia iš Lenkijos, Čekijos ir kitur, ir tiems, kurie čia, Lietuvoj. Bandau aprėpti daugiau negu šimtą metų gilyn praeitin, mūsų, kaimyninių tautų, bendrumus ir skirtumus. Nelengvi iššūkiai. O dar ir apie Europos institucijų laikyseną Baltarusijos atžvilgiu būtina buvo padiskutuoti. Neramu: Baltarusijos problematika “ekranuojama” įvykių Ukrainos žemėje. Bet gi dabartinis Lukašenkos režimas irgi dalyvauja agresijoje prieš ukrainiečių tautą!

 

Liepos 15 diena, penktadienis. Pamažinkim savikritikos dėl to Kaliningrado. Žinoma, galima sudaryti kaliningradiečiams kuo daugiau diskomforto, blokuojant gabenimą per Lietuvą tokių dalykų, kaip moldaviškas vynas, metalinių agregatų detalės ar gelžbetonio blokeliai. Bet ar nebus tai bravūra, kuri šauniai skambės, o Rusijos ekonomikai mažai teatsilieps? Tikrosios sankcijos (gaila, kad vėluodamos) dar pasireikš, kai bus užblokuotas rusiškos naftos gabenimas į trečiąsias šalis. Ne tokia jau naivi buvo toji EK, kai rengė tuos sankcijų paketus.

Rusijos pramonė, gaunanti vis daugiau sankcijų smūgių, atsilaiko, o tyrimai rodo, jog Rusijos pramonės aktyvumas mažėja, fiksuojami neįtikėtini nuosmukiai. „Atrodo, kad sankcijų krizės dugnas dar nepasiektas, o padėtis tebeblogėja“, – apie situaciją kalbėjo Jegoro Gaidaro institute, jie skaičiuoja Pramonės optimizmo indeksą. Verslo žinių portale pridedama, kad Įvertintos gatavos produkcijos atsargos rodo, kad jų netrūksta – anksčiau produktų atsargų trūkumas skatino gamybos augimą, net tada, kuomet paklausa maža.

 

Liepos 16 diena, šeštadienis. Neramios žinios iš Zaporižios atominės elektrinės. Ten nuolat sutelkta pusė tūkstančio Rusijos kariškių, kurie „kol kas” nekliudo ukrainietiškam elektrinės personalui dirbti. Tai – nenormali padėtis, liudijanti TATENA ir kitų tarptautinių organizacijų atsipalaidavimą. Netylėsiu!

 

Liepos 17 diena, sekmadienis. NERAMUS AKTO BLAŠKYMAS

Ar buvo minčių apie karo grėsmę, kai Akto originalas atsirado 2017-aisiais Berlyne? Taip, pasąmonėje jos glūdėjo. Į Berlyną vykau per Kauną iš Zaporižės. Jau tada Ukraina kraujavo. Bet apie pilnos apimties konvencinį karą galvoti nesinorėjo.

Kada subrendo sprendimas gaminti plieninę Akto kopiją? Kažkaip spontaniškai (bet gi taip nebūna, viskas tokiais atvejais būna iš anksto numatyta ar nulemta) 2022-ųjų pavasarį, karo Ukrainoje fone. Popierius ir plienas. Ir užkoduota laisvės, orumo idėja (nebūtinai išreikšta žodžiais). Vasario 16-osios Akto tekste nėra žodžio „laisvė“. Bet tai – apie laisvę. Mintys ir sprendimai susivartė aukštielninki. 1918-aisiais karas artėjo prie pabaigos. Dabar tai žinome. Kada ir kuo baigsis ŠIS karas? Kada nors žmonija tai irgi sužinos. Gal paskui jau ir nesupras, kad šiandien, čia ir dabar, mums tai dar nežinoma. Buvo du originalūs Akto egzemplioriai (nors yra žmonių, kuriems norisi, kad jų būtų buvę daugiau, o ir tokių, kurie atkakliai teigia, jog 2017-aisiais atsirado kažkoks NE TAS). O egzistavo du: rankraštinis ir mašinraštinis. Abu buvo blaškomi Pirmojo, paskui Antrojo pasaulinių karų verpetuose. Abu buvo dingę. Vienas 2017-aisiais jau atsirado. Rankraštinis buvo 1918-aisiais visų Akto dalyvių pasirašytas, įteiktas lietuvio vokiečiui Vilniuje. Vokietis jo, žinoma, negrąžino, po mėnesio išsiuntė į Berlyną. Ten Aktas buvo įkištas į aplanką ir jame išgulėjo 99 metus. Antrojo pasaulinio karo metu Aktas buvo pabuvojęs Harzo kalnuose, paskui Bonoje, pagaliau 2017-aisiais, buvo aptiktas vėl Berlyne. Mašinraštinis buvo (per moterį) įteiktas vokiečiui, perduotas Matthias Erzberger, tasai tekstą paviešino. Kur mašinraštis egzempliorius su visų Akto dalyvių parašais? To dar šiandien nežinom.

Kai radosi mintis gaminti plieninę Akto kopiją, negalvojau apie du egzempliorius. Pagaminom vieno kopiją. Tvirto plieno. Įteikiau ją vokiečiui. Tasai pareiškė jos neatiduosiąs ir pasiūlė pagaminti dar vieną plieninę kopiją. „Bet gi taip ir turėjo būti. Viskas privalo atsikartoti. Buvo du originalai, dabar privalo rastis dvi kopijos“, – pagalvojau. Taigi, pagamino antrą plieninę kopiją. Per moterį ji buvo įteikta vokiečiui, paskui patalpinta Matthias Erzberger vardo salėje.

Kur tasai plieninis Akto atvaizdas keliaus toliau? Originalas – popierinis(!) – kadangi išliko sveikas 99 metus, tebėra sveikas ir po 104 metų. O plieninė kopija? Dabar ji Briuselyje. Na, toji antroji. O pirmoji plieninė kopija keliaus į Vokietiją, į gimtąsias Erzberger vietas. Vadinasi, taip ir privalėjo būti. Vokietija nori turėti ir vieną popierinį Akto originalą, ir bent vieną plieninę jo kopiją.

Popieriai gali sudegti, plienas nerūdija, o idėjos išlieka.