Dienoraštis

Spalio 17–30, 2022 metų 42-43 savaitės

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

Spalio 17 diena, pirmadienis. Strasbūre prasideda antroji spalio plenarinės sesijos savaitė. Kaip visada EP – temų įvairovė. Nuo migracijos į ES karo metu iki socialinių bei ekonominių karo pasekmių kainoms ir siekio jas mažinti. Pagrindiniai klausimai, be abejonės, susiję su Ukraina ir dabartine situacija ES.

Taip pat šią savaitę vyks debatai dėl paramos Ukrainos mokslininkams, tyrėjams, bendruomenei bei dėl solidarumo su Ukraina kultūros srityje ir mechanizmo sukūrimo jai atstatyti. Na, o trečiadienį lauksime svarbių žinių, nes Parlamento vadovybė ir frakcijų vadovai išrinks 2022 m. Sacharovo premijos laureatą (apdovanojimo įteikimas vyks gruodį). Aš ir mano politinė grupė palaikome drąsių Ukrainos žmonių, atstovaujamų jų prezidento, išrinktų lyderių ir pilietinės visuomenės kandidatūrą.

Pirmadienis baigiasi kviestine Naujosios Zelandijos ambasadoriaus vakariene. Ambasadoriui akivaizdžiai rūpi pabendrauti su „mūsų kraštų centro dešinės“ europarlamentarais, nes kviečiamųjų tarpe – estas generolas Riho Teras, aš (čia ELP), Ana Fotyga (EKR) ir Petras Auštrevičius. Apie Naująją Zelandiją naujų žinių beveik jokių, o mūsų pozicijas tai ambasadorius, be abejo, išsiaiškino, mes gi jų neslepiam.

Spalio 18 diena, antradienis. Ruošiausi pirmajam šios savaitės pasisakymui (o teisę pasisakyti iš viso gausiu net ketveriuose debatuose). Pirmoji tema – Rusijos invazijos į Ukrainą poveikis migracijos srautams į ES. O jie milžiniški, juos, greta kitų fatališkų pasekmių, sukėlė (nuo pat pirmų dienų) Rusijos pradėtas agresyvus karas Ukrainoje. Gerai prisimename operatyvią nevyriausybinių organizacijų, valstybių narių, betarpiškai besiribojančių (visų pirma Lenkijos) ar netolimų nuo Ukrainos (kaip tat Lietuva) vyriausybių reakcijos, Komisijai aktyvavus Laikinosios apsaugos direktyvą ir Tarybai priėmus sprendimus dėl finansavimo, situaciją pagaliau galima laikyti stabilizuota. O prieglobsčio našta kaip išsidėstė, taip ir išlieka paskirstyta netolygiai. Skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto, didžiausias krūvis prisidedant atitenka Baltijos valstybėms ir Lenkijai, o dar ir ne ES narei Moldovai. Visa tai reikalauja ilgalaikių pastangų. Vykdoma pabėgėlių integracija į sveikatos, socialinę, švietimo sistemas ir į darbo rinką. Tą daro ir Lietuva. Mano draugas Serhijus – gyvas viso to pavyzdys. Tik kad karo veiksmai nesibaigia. Pabrėžiu, kad Rusija pasirinko nusikalstamą taktiką, savo netektis frontuose bando kompensuoti sėdama žūtis ir neviltį paprastų žmonių tarpe, vėl ir vėl bombarduodama Ukrainos teritoriją, dabar jau pasitelkdama vis modernesnę ginkluotę, kurios rado kur nusipirkti… Artėja sunki žiema. Tad ir klausiau šiandien posėdyje dalyvavusios Europos Komisijos atstovės: „Kaip ruošiamės priimti migrantus galimai sunkiai artėjančiai žiemai Ukrainoje?“ Visiškai „į toną“ buvo ir daugumos kitų pasisakiusiųjų debatuose teiginiai.

Spalio 19 diena, trečiadienis. Šiandien – apie Baltarusijos režimo „darbelius“. Ar kam nors dar nėra akivaizdus aktyvus Lukašenkos režimo vaidmuo kare prieš Ukrainą? Jie  jau seniai tai daro. Lukašenkos režimas įvėlė Baltarusiją į karą prieš Ukrainą, o teigia atvirkščiai. Ir įsimeluoja taip nuoširdžiai, kad ima ir atsiranda tikinčių jo „versija“. Juk yra įsitraukęs į karą nuo pat jo pradžios.

Rusija nuo pirmų dienų naudoja Baltarusiją kaip karinę bazę bei vykdo apšaudymus iš šios teritorijos. O Lukašenka mėgaujasi pertekliniu dėmesiu, – neva Europa ir pasaulis „laukia“, ar jis prisidės prie Rusijos invazijos į Ukrainą. Juk nuo pat karo pradžios Lukašenka yra įsitraukęs į konvencinį pilnos apimties karą (angl. full scale war): atidavęs žemę, orą, logistiką rusams daužyti šiaurines Ukrainos teritorijas. Taigi susiduriame su savotišku propagandos fenomenu. Dabar jis rengia slaptą mobilizaciją Baltarusijoje: suteikė savo saugumo pajėgoms pilnus įgaliojimus vykdyti sulaikymus, drausti judėjimą, klausytis pokalbių, netrukdomai patekti pas gyventojus. Daiktai, pavogti Ukrainoje, Rusijos karių yra siunčiami į gimtinę per Baltarusijos paštą. Tai galime tikėtis naujų represijų prieš baltarusius, o gal ir dar vienos naujos migracijos bangos. Kad pateisintų tai, jis ir buvo priverstas kurti tuos melus, esą Ukraina ir NATO rengia invaziją į jo žemes. Savo tautai – Baltarusijos žmonėms – Lukašenka meluoja. Mano nuomone, meluoja iš baimės. Tai aš Lukašenkai šiandienos debatuose pateikiau netiesioginį pasiūlymą baltarusiškai, rusiškai (tai oficialios Baltarusijos Respublikos kalbos) ir angliškai: Chopic chlusic, batka. Perestan‘ lgat‘, bat‘ka. Stop lying, batka. Jei kuriam nors skaitytojui dar neaišku, tai išverčiu dar ir atgal į lietuvių: „Nustok meluoti, batka.“ Na, bet pastarasis žodis vis dėlto neverčiamas. Ką galime nuveikti mes, Europa? Remti pilietinę visuomenę, išplėtoti sankcijas. Jos identiškai, kaip ir Rusijai, turi būti taikomos ir Lukašenkos režimui. Siekiant atgrasyti Lukašenką nuo tolimesnio baltarusių siuntimo į mirtį, papildomos sankcijos padėtų tik kuo skubiau reaguojant, neatidėliojant, nelaukiant iš Baltarusijos diktatoriaus provokacinių veiksmų.

Ir štai lauktoji trečiadienio žinia: 2022 m. Europos Parlamento Sacharovo premija skirta drąsiems Ukrainos žmonėms, kuriems atstovauja jų prezidentas, už minties laisvę. „Ši premija skiriama mūšio lauke kovojantiems ukrainiečiams, o taip pat tiems, kurie buvo priversti palikti savo namus, prarado savo draugus ir artimuosius. Ji kartu skiriama visiems, kurie kovoja už savo įsitikinimus. Žinau, kad drąsūs Ukrainos žmonės nepasiduos, o mes seksime jų pavyzdžiu“, – EP Pirmininkė Roberta Metsola.

Spalio 20 diena, ketvirtadienis. Strasbūro salėje pasisakiau dar dvejomis temomis apie Ukrainą. Bet abi „kitokios“. Šiuo laiku, siaučiant karui, temos gana nestandartinės. Debatų metu raginome ES imtis pagalbos priemonių, koordinuotų veiksmų, o balsų dauguma patvirtinome ir rezoliuciją dėl kultūrinio solidarumo su Ukraina ir bendro reagavimo į ekstremalias situacijas mechanizmo, skirto kultūriniam Europos atsigavimui.

Kai patrankos šaudo – mūzos tyli (inter arma silent musae, sakydavo romiečiai). Krizių akivaizdoje kultūra neretai būna apleidžiama, todėl reikia koncentruotų pastangų siekiant kultūrinį gyvenimą atgaivinti. Paradoksalu, tačiau kaip tik ne kas kitas, o karas atgręžė mus į Ukrainos kultūrą, jų unikalią savivoką, paženklintą lemtingo egzistavimo tarp brutalių Rytų ir civilizuotų Vakarų. Rusija nebėra didi, jos kultūra bankrutavo ir degradavo, ten subujojo savęs ir aplinkinio pasaulio naikinimo instinktai. O Ukraina natūraliai užpildo tą nišą. Ukrainos giluminės kultūrinės patirtys išsilieja su didele jėga, kurios ilgai nenorėjom pastebėti. Ukraina nebijo savo sunkių civilizacinių patirčių, kurių mes, Europa, jau pripratom bijoti, nes atpažįstam vakarykščius save, paskendusius karuose ir konfliktuose, o tokiais būti nebenorim. Rusijos agresijai tęsiantis, Ukrainos kultūra kovoja už savo išlikimą. Į ją nukreipto teroro mastas sunkiai suvokiamas, nes bandoma sunaikinti visa, kas mena Ukrainos, kaip suverenios tautos istoriją. Tai prasidėjo dar nuo 2014 m. Krymo totorių kultūros naikinimo. Laikinai okupuotuose teritorijose niekšiškai naikinamas kultūros paveldas, Kremlius siekia ne tik užgrobti Ukrainos teritoriją ir pavergti visą tautą, taikomasi ir į meną bei kultūrą, kurių rusiškasis pasaulis niekada nepaisė, tiek Rusijos imperijos, tiek ir Sovietų Sąjungos okupacinės jėgos naikino ir statė savąją kultūrą. Dabar, nuo vasario 24 d. Rusija sunaikino virš 400 kultūros paveldo objektų Ukrainoje. Tyčia naikinami teatrai, muziejai ir institutai. plėšiami muziejai, deginamos knygos, artefaktai grobiami ir skelbiami Rusijos nuosavybe. Tokius nusikaltimus privalu dokumentuoti, veikti išvien su UNESCO.

Be mūsų pagalbos brutalaus karo niokojamai šaliai išlaikyti kultūros paveldą ir pilnavertį kultūrinį gyvenimą bus sunku. Tai daroma valstybių narių lygmeniu, pavyzdžiui, Lietuva remia Ukrainos kūrėjus, radusius čia prieglobstį. Tačiau europinio lygio pastangos turi būti svaresnės. Tenka kovoti ne tik dėl didesnio dėmesio kultūrai visos Europos mastu, bet tam tikrais atvejais ir su naudojimusi ja kaip dezinformacijos priemone. Todėl esamos iniciatyvos, skirtos kultūros atsigavimui, turėtų būti ne tik išlaikytos, bet ir papildytos naujais instrumentais, o paramos schemos turi būti aiškios ir lengvai prieinamos.

Pratęsiu dėl paramos Ukrainos mokslininkams – sveikintina, kad ES veikiantys fondai vis labiau prisideda prie Ukrainos mokslininkų finansavimo. Marijos Sklodovskos-Kiuri paramos Ukrainos mokslui fondas neseniai numatė skirti 25 mln. eurų paramą doktorantams ir jauniesiems mokslininkams. Ar įmanoma įsivaizduoti mokslinę veiklą, paskaitas universitete kuomet sproginėja bombos? Tam ypatingos vaizduotės nereikia. Tai rūsti Ukrainos realybė. Karas Ukrainoje suniokojo moksliniams tyrimams reikalingą infrastruktūrą, akivaizdus elementarių mokslinei veiklai reikalingų priemonių stygius: knygų, nešiojamų kompiuterių, kita įranga. Pats būdamas akademinio pasaulio atstovu, gerai suprantu, kaip svarbu publikuoti mokslinius straipsnius žinomiausiuose pasaulio žurnaluose. Tai – gyvybiškai būtina norint išlaikyti pakankamą aukštojo mokslo institucijų lygį. Publikavimas autoriams kainuoja, ir tas išlaidas būtina bei galima sumažinti. Todėl svarbu yra bandyti išsaugoti mokslininkus, kurie dar liko Ukrainoje, norint išvengti protų nutekėjimo (angl. brain drain).

Džiugu ir kad Lietuvos mokslo taryba dar kovo mėnesį pažadėjo skirti iki 100 stipendijų mokslininkų iš Ukrainos darbams Lietuvoje, kad jie turėtų galimybę tęsti mokslinę veiklą ir dėstymą studentams.

Spalio 21 diena, penktadienis. Plenarinės sesijos visada pralekia akimirksniu, ne visada spėju pasidalinti visomis veiklomis ir aptartomis temomis iš susirinkimų. Bet įspūdžių, kaip visada, daug. Liko neaprašytas mano dalyvavimas palaikymo akcijoje dėl rusų opozicionieriaus ir Kremliaus režimo kritiko Vladimiro Kara-Murzos paleidimo (jį Kremlius balandį sulaikė ir įkalino). Dar prisijungiau kartu rašyti laišką Josepui Borrelliui prie kitų EP narių, su raginimu pritaikyti Magnickio sankcijas tiems, kurie kalina Vladimirą Kara-Murzą. Taip pat lieka deramai neaprašytas Europos ekonominės erdvės jungtinio parlamentinio komiteto posėdis su puikia kompanija: kolegos iš Islandijos, Šveicarijos, Norvegijos, Lichtenšteino.

Ir tai tik, rodos, keletas įvykių iš šios savaitės, kuriuos kitąkart pavyksta įamžinti (tik / bent jau) fotografijose.

Spalio 22 diena, šeštadienis. Ruduo. Jau ilgesio gėlė / Auksiniais lapų tonais žydi Vytautas Mačernis, Rudens sonetai, 4.

Spalio 23 diena, sekmadienis. Kauno deputatų klubas tradiciškai susirenka Jadagonyse pas klubo narę Iną. Mano kukliai personai šioje bendruomenėje rodomas išskirtinis dėmesys. Čia pasijuntu beveik kaip Xi Jinpingas, paskirtas Kinijos lyderiu dar vienai kadencijai. Net nepatogu. Na, turbūt klubo nariams tiesiog patiko neseniai įvykęs jų atstovų vizitas Strasbūre. Juk Strasbūras tikrai žavus miestas. Su senais bendražygiais susitikti visada smagu, ir Strasbūre, ir Jadagonyse. O kitą savaitę Lietuvoje, Kaune, lankysis Belgijos Karalius Pilypas ir Karalienė Matilda. Ruošiuosi ir aš šiam išskirtiniam susitikimui.

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

Spalio 24 diena, pirmadienis. Žalioji savaitė: pagal darbotvarkę suprantu, kad savaitės kulminacija dar tik laukia. Trečiadienį įvykiai įsiplieks, paskui viskas vėl ramiai atslūgs. Bet tai – taikūs įvykiai gimtajame Kaune. Tik, deja, Rusijos karas Ukrainoje vis aukščiausiame žiaurumo pakilime.

Ukrainos aukštojo mokslo ir bendrai švietimo sistemos situacija – sudėtingėja. Pagal Jungtinių Tautų 2022 m. rugsėjo mėnesio duomenis, nuo sprogdinimų ir apšaudymų nukentėjo net 2461 švietimo įstaiga, o 284 buvo visiškai sugriautos. 164 000 studentų buvo priversti bėgti iš namų ir netekti prieigos prie aukštojo mokslo. Švietimas Ukrainoje dabar vyksta hibridiniu būdu, dažniau interneto pagalba. Infrastruktūra sugriauta, o rytų ir pietų Ukrainos teritorijose išvis nėra galimybės vesti pamokų gyvai. Kituose miestuose atvirkščiai, vaikų populiacijos dėl migracijos beveik neliko, todėl tenka vesti pamokas pustuštėse klasėse. Aišku, mokyklos, kuriuose nėra įrengtos slėptuvės nuo bombų, išlieka uždarytos, kadangi kiekvieną dieną Ukrainoje sirenos praneša apie rusų apšaudymus, bombardavimus. Kita bėda – mokytojų trūkumas, todėl nuotolinis mokymas, kai mokytojas veda pamokas iš Lenkijos ar kitos prieglobstį suteikusios valstybės, tapo realybe. Ukrainos Švietimo ir mokslo ministerija rengia švietimo sistemos planus ateičiai, konkrečiai orientuojantis į mokinius ir studentus, kurie yra užsienyje arba okupuotose teritorijose. ES bei tarptautiniai partneriai rengia įvairius projektus skirtus Ukrainos mokslo palaikymui. UNESCO Pasaulinės švietimo koalicijos („Global Education Coalition“) sutelkimas yra labai svarbus siekiant suteikti konkrečią paramą Ukrainos švietimo bendruomenei. Taip mokytojai ir studentai gali turėti prieigą prie programinės įrangos, švietimo turinio ukrainiečių kalba ir švietimo platformų, teikiančių jiems skirtą pagalbą.

Spalio 25 diena, antradienis. Vyko parodos „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“ atidarymas Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje. Paroda ir toliau vis keliauja po Lietuvą. Šįkart ir pats turėjau progos susipažinti su turtinga Joniškėlio praeitimi, su Jono Stapulionio, pirmojo Nepriklausomybės kovose 1920 m. žuvusio artileristo ir kitų iškilių šio krašto žmonių pėdsakais. Pasakojau gimnazistams ir atėjusiems joniškėliečiams istoriją apie lietuvių vargus, patiriant GULAG‘ų siaubą. O gimnazijos direktorius Vytautas kartu su Joniškėlio seniūnu Donatu pasakojo man apie garsųjį grafą Igną Karpį, apie Joniškėlio savivaldą, Joniškėlio gynybą 1919-1920 metais, aprodė pagrindines Joniškėlio miesto įžymybes.

Spalio 26 diena, trečiadienis. Karališkasis vizitas Lietuvoje. Šiandien Istorinėje Prezidentūroje Kaune pasitikau viešinčią Lietuvoje karališkąją šeimą – Belgijos karalių Pilypą ir karalienę Matildą. Parskridau (specialiai tam?!) iš Briuselio, o ir jiedu atskrido su didžiausia palyda. Istorinė atmintis mus tikrai vienija. Sutelkia ir šių dienų iššūkiai. Istorinėje Prezidentūroje pristačiau Lietuvos Tarybos nutarimą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, pasirašyto 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, originalą. Pabandžiau Vasario 16-osios istoriją perteikti Karaliams per kelias minutes, glaustai sudėti svarbiausius tuometinius dokumento pasirašymo konteksto aspektus, Lietuvos skaudžią patirtį žiauraus sovietmečio laikotarpiu bei nutiesti paraleles su šiandienos geopolitine situacija Europoje. Pasidalinau ir faktu, kad šis dokumentas buvo dingęs 99 metams ir, laimei, jam pasisekė beveik prieš šešerius metus atsirasti Vokietijos archyvuose. Pakalbėjau ir apie nuoširdų džiaugsmą, kuris apėmė kone kiekvieną lietuvį, kai Aktas pagaliau atsirado. „Žmones galima sunaikinti, dokumentai gali dingti, bet idėjos ir vertybės nugali“,- sakau. Ar pavyko per tas kelias minutes perteikti viską, kas svarbiausia? Misija sudėtinga, bet, manau, pavyko. Pirmiausiai reikėjo Aktą surasti, o dabar per išskirtinai trumpą laiką jį pristatyti! Tas karališkasis vizitas gana išskirtinis įvykis Lietuvai, o man asmeniškai tai jau tikrai: savo gimtajame mieste Kaune pristatyti pagrindinį Lietuvos dokumentą Belgijos monarchams.

Spalio 27 diena, ketvirtadienis. Vakar pasakojau apie Nepriklausomybės Aktą ir jo istoriją Belgijos karališkajai porai, o šiandien į Istorinę Prezidentūrą prisirinko Lietuvos bajorų ir Tremtinių sąjungos atstovų. Pristačiau antrą kartą, o dar ir trečią kartą šią savaitę, Nepriklausomybės Aktą. Bajorai dar ir apdovanojo mane atminimo ženklu. O su Asta Reklaityte (Lietuvos kariuomenės karių artimųjų sąjunga) labai rimtai apsvarstėme, kur galėjo pasidanginti tas antrasis, mašinraštinis Akto variantas. Gal dar ir jis atsiras?

Spalio 28 diena, penktadienis. Darbingas penktadienis su spalvinga darbotvarke. Šiandien lankiausi Vilniuje, teikiau interviu žurnalistui iš Ukrainos. Po to susitikime su Vilniaus universiteto žurnalistikos studentais įvairiausiais pavyzdžiais bandžiau perteikti Europos Parlamento aktualijas ir žiniasklaidos vaidmenį. Taip pat Lietuvos žiniasklaidai išplatinau savo naujausią komentarą apie Ukrainos energetinę krizę, dabarties sunkumus ir ateities perspektyvas. Atiteko ir atsakinga diplomato rolė: mano iniciatyva, kartu su kitais devyniais europarlamentarais iš skirtingų politinių grupių bei ES valstybių, išplatinau laišką išreiškiant susirūpinimą, kad Taivanas dar nebuvo pakviestas visapusiškai dalyvauti Jungtinių Tautų Bendrojoje klimato kaitos konvencijoje. Raginame tai padaryti iki lapkričio 6 dienos, kuomet prasidės Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio susitikimas klimato kaitos klausimais COP27. Laiške Simonui Stiellui, Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos vykdomajam sekretoriui (kartu prie laiško prisegėme ir visus ES vadovus) akcentuojame Taivano 30 metų trunkantį konstruktyvų indelį prisidedant prie tarptautinių pastangų kovoje su klimato kaita. Kartu Taivanas turi dalyvauti ir Paryžiaus susitarime dėl klimato kaitos ir kituose panašiuose formatuose, gi jei norime pasiekti pokyčių – turime veikti visi kartu.

Darbo savaitei baigiantis dar buvau pakviestas ir į Turkijos ambasadoriaus priėmimą.

Spalio 29 diena, šeštadienis. Helovynas „persidengia“ su įžanga į „ilgąsias“ visų Šventųjų ir Vėlinių šventes. Lietuvos miestai ir miesteliai varžosi vieni su kitais išskaptuotomis moliūgų su žvakutėmis viduje kompozicijomis. Miškai kaip ankstyvą rudenį. „Baigėsi rugsėjis, po orą bailiai…“ – betgi jau ir spalis baigiasi. Tik koloritas vis žalesnis: lapai gelsta ir krenta nuo lapuočių, įsigali visžaliai spygliuočiai.

Spalio 30 diena, sekmadienis. Baigiasi Vasaros laikas – viena valanda atsukama atgal. Žinau, kad viešojoje erdvėje vėl sukunkuliuos: kodėl taip yra, kam tie sukaliojimai? Na, aš tos sukaliojimo manijos nepalaikau, ir, jei ką, pagrįsiu svariais argumentais.

Savaitės įvykiai savotiškai rezonuoja su vaikystės metų skaitiniais (tik ilgainiui suvokiau, kad Selmos Lagerliof „Stebuklingosios Nilso kelionės“ nėra tokia jau vaikiška knyga. Veikiau gal tai perkurta sakmė apie švedų tautos savastį?) Ten yra skyrius apie tai, kaip vienas žmogus pajuto nenumaldomą tėviškės ilgesį. Tiesiog pasijuto nepritampąs Stokholme. Susitiko prakilnų poną, kuris, ėmė pasakoti apie Stokholmo įsikūrimą, jo praeitį, svarbą… bet nuo išvykimo neatkalbinėjo, žmogus gi sprendžia pats. Tik prisakė skaityti skyrius po skyriaus knygą apie Stokholmą, kurią jam rytoj atsiųsiąs. Rytojaus rytą karaliaus tarnas atnešė storą knygą ir laišką. Jame buvo parašyta, kad tą knygą jam siunčiąs karalius. Na, o žmogus taip ir neberado ramybės. Būtinai jam reikėjo susivadinti žmones sekmadieniais po pamokslo ir pasakoti, koks geras buvęs jam karalius, kaip jis atsisėdęs greta ant suolo ir nepagailėjęs sugaišti ištisos valandos, norėdamas išgydyti jį nuo tėviškės ilgesio. Tai čia apie tą švedą. O aš pastaruosius penkerius metus irgi pasakoju ir pasakoju, kaip man Aktas atsirado… Nuo šios savaitės tai vis pridursiu, kaip pasakojau apie tai ir Belgijos karališkajai porai. Ot pavydės man kiti europarlamentarai!