Dienoraštis
Spalio 31 – lapkričio 6, 2022 metų 44 savaitė
EP kalendoriuje – „žalioji“ savaitė. Užprogramuotas buvimas Lietuvoje (jei nelekiama į trečiąsias šalis. O ir nelėkiau). Visų šventųjų diena, Vėlinės, Ilgės – netektys ir apie netektis šią savaitę. Tamsa ir ją praskrodžiančios šviesos spindulėliai.
Laidos „Ekspertai pataria” fragmentas
Spalio 31 diena, pirmadienis. Šiandien dalyvavau Žinių radijo laidoje „Ekspertai pataria“, kalbėjau apie Rusijos karo Ukrainoje padarinius: ekologinę krizę, humanitarinę krizę, viso to poveikį akademinei Ukrainos bendruomenei, kalbėjau ir apie grėsmingą situaciją Zaporižios atominėje elektrinėje. Siaubingas bendras poveikis kultūrai ir medicinos sričiai, didelės problemos visoje šalyje… Dalinausi mintimis bei faktais ir apie ES veiksmus, kaip galėtume veikti toliau. Kalbu ne tik aš, palaikymo Ukrainai vis dar labai reikia ir trūksta šiuo metu – ginklais, o ir daug kuo kitu.
Helovinas – esame pratę vadinti tai amerikietiška švente, tačiau ištakos gi yra grynai pagoniškos europietiškos. Pagonys švęsdavo – Samhainą, kas išvertus iš keltų kalbos reiškia „vasaros pabaigą“. Keltai tikėjo, kad spalio 31-osios naktį mirusiųjų vėlės sugrįžta į žemę. Atlikinėdavo ritualus ir vis tęsdavo šią tradiciją. O amerikiečiai, pasiskolinę pagoniškos šventės idėją, perkeitė ją savaip ir tai tapo kostiumais persirengusių žmonių švente, o ir vaikai šiurpiais kostiumais eina į kitus namus prašyti saldainių ir linksminasi. Na, mūsų kraštuose panašūs veiksmai atliekami per Užgavėnes, tik visai kitu, Velykų, laiku – pavasarį.
Lapkričio 1 diena, antradienis. Visų šventųjų diena.
„Ir pro ašarų tyrus lašus / šviečia aukštas ramybės dangus.“ Rudens sonetai, 13, Vytauto Mačernio parašyta Šarnelėje (1943 m. lapkričio 1 dieną).
Lapkričio 2 diena, trečiadienis. Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės. Šiemet Vėlinių oras neagresyvus. O atsimenu, kaip žvakeles nuo vėjuotos šlapdribos dangstydavom.
„Viskas pasauly vieną kartą baigias, kartu neamžinas ir tu – žmogus…“ Ir vėl V. Mačernis (1936 m.)
Lapkričio 3 diena, ketvirtadienis. Seime dalyvauju paminint Vytauto Landsbergio 90-ąsias metines. Klausau, kaip Ambasadorių korpuso vardu kalba apaštalinis nuncijus ir diplomatinio korpuso dekanas Petaras Rajičius. Gražiai sudėliotas Emanuelio Zingerio sveikinimas: priminė, kaip jis buvęs tarp „jaunuolių“, kurie nuėję anuomet pas Vytautą Landsbergį, kad tasai imtųsi vadovauti Sąjūdžiui. Sutikęs ne iš karto. O jau sutikdamas profesorius palygino laukiančius iššūkius su simfonija. Tiek kūrybinio darbo prireiksią, ir tos simfonijos dalys būsią labai nevienodos… kas, žinoma, ir įvyko. O šiandien profesorius mandagiai priėmė šiek tiek pavėluotus sveikinimus ir patsai pasveikino kitą valstybės vadovą – Valdą Adamkų – su „neapvaliu“ 96-uoju gimtadieniu. Vyrai mūrai ąžuolai. Ilgiausių metų.
Lapkričio 4 diena, penktadienis. Susitikau su Sakartvelo ambasadore. Pasirodo, su ja vakar jau matėmės renginyje Seime. Ilgai kalbėjomės apie Sakartvelą, jų europines aspiracijas.
Popiet vykstu į savo parodos pristatymą ir susitikimą su lankytojais Tremties ir rezistencijos muziejuje Tauragėje. Pirmąkart paroda išeksponuota NKVD rūsyje, vadinamojoje Tauragės „Šubertynėje“ (tiesiog pastato savininko pavardė buvo Šubertas), kur po Antrojo Pasaulinio buvo NKVD kalėjimas ir kankinimų kameros, o dabar – muziejus.
Sunku net ir skaityti siaubingų to meto žiaurumų liudijimus. Ir šį kartą laiškus, siųstus iš Sibiro mano senelių šeimai, pakomentavau kitų ano meto eksponatų kontekste. Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Man buvo priminta apie būtinybę skleisti Europos Parlamente, ir kuo plačiau Vakaruose, žinią apie skaudžias istorines patirtis, ir kad nepavargtume baisėtis okupantų žiaurumu.
Lapkričio 5 diena, šeštadienis. O, pasirodo, nusifotografuoti prie Nepriklausomybės Akto apsilankoma ir tiesiog gimtadienių proga. Šiandien Istorinėje Prezidentūroje besilankanti ateitininkų bendruomenė sutinka ne ką kitą, o mane! Ir tada jau aš jų nepaleidžiu. Pasakoju apie šį, bet ir apie antrąjį Akto egzempliorių. Tikrai yra dar ko ieškoti, patikinu.
Kaune įvyko simfonijos „Šviesos nešėjai“ pasaulinė premjera. Sukrečiantis kūrinys apie tamsą ir šviesą – žiaurius Antrojo Pasaulinio karo įvykius ir negausius pasiryžėlius, kurie, rizikuodami gyvybe, gelbėjo nuo pražūties kitus. Man didžiausią įspūdį paliko kompozitorė Lera Auerbach ir du akmenys (juos įsiamžinau fotografijoje) nuo Sugiharos namų, panaudoti kaip muzikos instrumentas. Palydėjome tą talentingą kūrinį į pasaulį. Na, o salėje, tarp gerai pažįstamų veidų – ir jau gana gerai pažįstami diplomatų veidai. Kalbėjo Japonijos ambasadorius, diplomatinio korpuso dekanas Rajičius. Kalbėjausi su Izraelio ambasadore. Iš šios dienos pokalbių įsiminiau keletą citatų:
„Tada naktis ateina, jau reikia uždaryti langines, ir motina visas iki vienos uždaro, o aš lieku lauke, ir nieks manęs jau nebešaukia“ (Yisrael Emyot);
„Nežadinsiu tavęs, nebent tik vėjas …“ (Itzig Manger);
„Vien tik bėgiai, kertantys dangaus smėlynus, žino, kad kiekvienas veidas – stebuklas, ir kad šitas stebuklas gali dar kartą ištikti“ (Rajzel Zychlinski);
„VIEŠPATS tave saugo. Tavo dešinėje VIEŠPATS yra tavo užuovėja. Dieną saulė neužgaus tavęs nei mėnulis naktį“ (Psalmė 121: 5,6).
Lapkričio 6 diena, sekmadienis. Kyjivo infrastruktūra toliau sprogdinama. Miesto valdžia sudarinėja pilnos evakuacijos iš Ukrainos sostinės planus.
Atėjo žinia, kad mirė Nausėda vyresnysis. Puikiai prisimenu, kaip bendravau su juo per jo sūnaus inauguraciją. Užklausiau, ar jis anuomet neprieštaravo sūnaus kolekcionavimo polinkiui. Pasirodo, neprieštaravo, bet dar ir pafinansuodavo tų senovinių vokiškų knygų įsigijimą. Vienąkart paklausė, o kas tose knygose rašoma. Išgirdęs, kad svarbu ne tai, kas jose parašyta, o tiesiog jų antikvarinė vertė, kiek nustebo, bet ir toliau sūnaus pomėgiui neprieštaravo. Pasitikėjo. Amžiną Jam atilsį. Užuojauta Prezidentui ir artimiesiems.
„Vėlų rudenį, kai įdienojus saulė / šalto aukso spinduliais erdves nubarsto, / rodosi, dangus šio mirštančio pasaulio / panašus į mėlyną stiklinį karstą. / Niekur nesustojęs, žvilgsnis ilgesingas / skrodžia Tuštumos beribį okeaną. / Vasaros linksmi dievai seniai jau dingo – / jie apmirę Hado šalyje gyvena. / Bet poetas, ciklo paslaptį išskaitęs, / regi Gracijos sulėtintąjį šokį / mirštančioj gamtoj. Kadais pati dievaitė, / įkvėpimo apsvaigintą jį išmokė / po sustingusiu ir statišku paveikslu / įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veikslų“. Vytautas Mačernis, Rudens sonetai, 14-asis (1943-ųjų lapkritis).
Beje, šiąnakt vidunaktį įvyko didysis virsmas – jau lygiai 40 mėnesių trinu suolą Europos Parlamente. Liko tik 20 mėnesių, lygiai trečdalis. Na, o tada – nauja kadencija, žinoma.