loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Šalių politinių jėgų demonstravimasis ir netikėtumai

Dienoraštis

Lapkričio 7–13, 2022 metų 45 savaitė

 

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

 

Lapkričio 7 diena, pirmadienis. Vykstu į Briuselį per Amsterdamą lėktuvu iš Vilniaus, o toliau traukiniu (štai atsakymas tiems, kurie nenustoja klausinėti, o kaip išsiverčiu be tiesioginio skrydžio Vilnius–Briuselis. Net nebepamenu, kada aš tuo tiesioginiu reisu paskutinį kartą naudojausi. Yra patogesnių man maršrutų). Retai pasitaiko, kad kelionėse kas nors neplanuotai nutiktų. Šį kartą tik nedidelė smulkmena: mano traukinys – atšauktas. Jis tiesiog visai nevažiuos. Gerai, kad jie važinėja kas valandą. Tačiau to vėlesnio traukinio palydovai mažai tenori girdėti apie mus, užsilikusius iš ano, nevažiavusio traukinio. Gerai, kad atsiranda neužimtų vietų (pa)sėdėti nuo Amsterdamo iki Roterdamo, o paskui pavyksta įtaikyti ir į kitą vietą, atsilaisvinusią Roterdame. Žodžiu, pasiseka. O buvo ir tokių, kurie važiavo ramstydami sienas… Ir vis tiek, kelionės traukiniais man patinka. Ypač tais greitaisiais. Europos Parlamente Briuselyje šią savaitę praleisiu tik keletą dienų. O bendrai visa savaitė susidėlios iš sveikinimo ceremonijų, paminėjimų, šalių jėgos demonstravimų, užsienio politikos netikėtumų, ir apskritai aštriųjų mūsų laikmečio temų, kurių negalime liautis aptarinėję.

Dėl Taivano. Vakar Egipte prasidėjusioje Jungtinių Tautų konferencijoje klimato kaitos konferencijoje (COP27) vyko aukščiausiojo lygio politikų susitikimas. Taivanas į tą konferenciją apskritai nebuvo pakviestas dalyvauti. Dėl šios situacijos dar spalio pabaigoje (mano iniciatyva) kartu su kitais Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nariais laišku kreipėmės į Simoną Stiellą, JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos vykdomąjį sekretorių, ir į ES vadovybę. Raginome tarptautinę bendruomenę šioje klimato kaitos konferencijoje pakviesti Taivaną dalyvauti stebėtojo statusu bei įteisinti Taivano dalyvavimą visuose būsimuose susitikimuose ir kituose formatuose, pavyzdžiui – Paryžiaus susitarime dėl klimato kaitos.

 

Lapkričio 8 diena, antradienis. Šiandien Europos Parlamente vyko Europos piliečio apdovanojimų 2022 metų ceremonija. Jį Lietuvoje pelnė Ukrainos pasipriešinimą prieš Rusijos invaziją remianti organizacija „Blue / Yellow for Ukraine“. Apdovanojimą plenarinėje salėje atsiėmė organizacijos įkūrėjas Jonas Ohmanas ir narė Žemyna Bliumenzonaitė. Europos piliečio apdovanojimas yra skiriamas toms iniciatyvoms, kurios prisideda prie ES bendradarbiavimo ir bendrų vertybių puoselėjimo. „Jaučiame didžiulę atsakomybę rankose laikydami Europos piliečio apdovanojimą Lietuvoje. Šis apdovanojimas yra svarbus įvertinimas ne tik mums, bet ir Jums – kiekviena Jūsų auka „Blue / Yellow“ yra indėlis į Ukrainos laisvę. Ukrainiečių karius remiame nuo 2014-ųjų ir būsime kartu iki pergalės! Dėkojame, Cлава Україні!“, – savo Facebook profilio sienoje dėkojo organizacijos įkūrėjas. Mūsų su Ohmanu trajektorijos persikirto jau gana seniai. Dar vyko „tik“ Rusijos agresija Donbase, dar buvo toli iki visuotinės agresijos visoje Ukrainoje, o Ohmanas jau labai argumentuotai kalbėjo apie Rusijos grėsmę visoje mūsų geopolitinėje erdvėje ir siūlė konkrečius žingsnius, kaip turime elgtis tą užkardydami. Buvome susitikę ir Krikščionių demokratų bendrijos formate. O šiandien pasveikinau jį Europos Parlamente.

ES strateginės autonomijos užsienio politikos ir prekybos aspektai buvo aptarti šiandienos AFET / INTA posėdyje. Užsienio reikalų komiteto (AFET) pirmininkas David McAllister dėstė: „Nesvarbu, ar kalbame apie ES strateginę autonomiją, ar apie pasaulinį strateginį suverenitetą, visi aspektai yra svarbūs. Kol kas karo kontekste ES buvo labai vieninga. ES turėtų potencializuoti pasaulinę iniciatyvą“. ES ir jos valstybės narės žengė daug svarbių žingsnių siekdamos strateginės autonomijos, tačiau vis tiek reikia nuveikti daugiau. Daug daugiau.

 

Lapkričio 9 diena, trečiadienis. Darbotvarkėje vėl Taivano tema. Europos Parlamentesurengta Taivano orchidėjų paroda sudarė progą trumpai pasikalbėti su jų ambasadoriumi. Jis patikino, kad Taivanas galvoja apie Lietuvą ir visa šalies vadovybė su diplomatais yra pasirengę padėti mūsų valstybei sumažinti Kinijos ekonominio šantažo padarinius. Beje, statistika: viena iš trijų importuojamų orchidėjų visada būna iš Taivano. O reglamento projektas dėl ekonominės prievartos užkardymo iš Tarptautinės prekybos komiteto sėkmingai keliauja į tarpinstitucines derybas. Iki metų pabaigos tikėtina jį priimti. Tada ir Lietuvai atsispirti prieš Kinijos veiksmus bus lengviau.

 

Lapkričio 10 diena, ketvirtadienis. Į gimtąjį Kauną keliauju gana painiu maršrutu. Iš Briuselio į Frankfurtą (įpratome, kad lėktuvai gali kažkiek vėluoti, ne išimtis ir šis, bet spėjome), iš ten į Vilnių, o tada dar laukia kelionė per Marijampolę namo. Taip ir praskriejo trumpoji (dviejų dienų) Europos Parlamento plenarinė sesija. O šiandienos balsavimuose sugrįžome prie dar gegužę Europos Komijos pristatyto „RePowerEU“ plano, skirto padidinti ES energetikos atsparumą ir įveikti energijos rinkos sunkumus, kilusius dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. Siekdami užtikrinti nepriklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro ir paspartinti ES perėjimą prie tvarumo, balsų dauguma pritarėme įstatymo projektui, kad „RePowerEU“ numatytos priemonės būtų įtrauktos į nacionalinius valstybių narių atkūrimo ir atsparumo planus. Pagal jį, ES šalys pateikdamos savuosius planus, turi į juos įtraukti priemones energijos taupymui ir skatinti atsinaujinančios bei tvarios energijos gamybą bei diversifikuoti energijos tiekimą. Žinoma, pirmenybė turi būti teikiama investicijoms, skirtoms pažeidžiamiems namų ūkiams, smulkiam bei vidutiniam verslui. Komisijos numatytos 20 mlrd. papildomos dotacijos būtų paskirstytos pagal energetinės priklausomybės lygį, su energija susijusių namų ūkių sąnaudų padidėjimą ir kiek suvartojama iškastinio kuro pagal BVP. Mano nuomone, tai teisingas strateginis požiūris, siekiant energetinės nepriklausomybės. O ir Žaliojo kurso tikslai yra nepamirštami.

 

Lapkričio 11 diena, penktadienis. Penktadienis skirtas susitikimams Lietuvoje. Marijampolėje, restauruotame Sinagogos pastate, kur, be kita ko, eksponuojama vertinga išeivijos lietuvių dailės kolekcija,turėjau šiandien galimybę prisistatyti. Moksleiviams, o paskui jų mokytojams (-oms). Kad mažiau kiltų klausimų dėl lyčių (ne)lygybės esminiais Lietuvos istorijos momentais, mes su Marijampolės mokytojais (-omis) padiskutavome, kaip viskas prieš 105 metus buvo atvirkščiai nei yra šiandien. Turint omenyje ir tai, kad salėje sėdėjome taip: du vyrai (aš ir fotografas) ir moterų dauguma. O prieš tuos daugel metų, prieš 195, tarp  20-ties vyrų – Lietuvos Tarybos narių – (ar kitoje kadro pusėje –) buvo tik viena moteris (juos fotografavusi fotografė).

Vakare jau buvau Kaune, VDU pakvietė į „Absolventų dieną 2022“. Labai įdomiai padiskutavome apie nestandartinius VDU absolventų likimus. Mano pranešimas vadinosi „Netikėti, nestandartiniai VDU alumnų likimai ir pasiekimai“. O kai kurie to pranešimo „objektai“, pavyzdžiui, „Žalgirio“ klubo direktorius Paulius Motiejūnas ir kultūros ministras Simonas Kairys, abu mano buvę studentai – sėdėjo ir diskutavo kartu. Taip netiesiogiai atsakėme į esminį diskusijos klausimą: „Tai kaip išgarsėti?!“ Sudėtingesnė diskusija buvo dėl to, „kaip sėkmingai vogti idėjas“. Vis dėlto irgi dėl daug ko sutarėme. „Kažkas“ gali imtis sudaryti platformą, įgalinančią vykdyti panašias „vagystes“, t. y. vienų mokslų paradigmas taikyti visai kitose disciplinose… kas iš tiesų ir daroma VDU, kaip artes liberales erdvėje. Tai kodėl visa tai plėtoti iniciatyvos neturėtų imtis būtent alumnai?

 

Lapkričio 12 diena, šeštadienis. Apie Ukrainos laikyseną. Lapkričio 9 dieną Rusija paskelbė atsitraukianti iš Chersono ir aplinkinių teritorijų dešiniajame (vakariniame) Dniepro krante. Kas tai: desperacija dėl patiriamų karinių pralaimėjimų, ar taktinis persigrupavimas, kariavimo stiliaus pokytis iš chaotiško, paremto žiauriu ir beatodairišku taikios infrastruktūros daužymu, į racionalesnį, kuris galbūt nuo šiol bus grindžiamas užkariautų teritorijų išlaikymu? Paradoksalu, kad Rusija (savo pačios požiūriu) traukiasi iš neva Rusijos žemių. Juk jas „savo žemėmis“ paskelbė po sufalsifikuoto referendumo vos prieš mėnesį. Loginio nuoseklumo tokiuose veiksmuose nematyti. O vis dėlto ginklu užvaldomos separatistinės teritorijos, aneksija, pseudoreferendumai, „rusenantys konfliktai“ yra neatskiriama ir labai gerai apgalvota Kremliaus veiksenos dalis.

Rusijos įvykdyta Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sričių aneksija buvo pasmerkta demokratinių valstybių. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje tik kelios autokratinės valstybės pripažino šių teritorijų pseudoreferendumus teisėtais. Tokie rezultatai rodo, jog separatistiniai regionai, tokie kaip Donecko ir Luhansko, tarptautinių partnerių beveik neturi. Šiai dienai Donecko sritis tapo pagrindiniu kovų epicentru, todėl karo Ukrainoje eiga priklausys nuo Rusijos sugebėjimo išlaikyti kontrolę dar nuo 2014 m. okupuotose teritorijose. Doneckas nuo rudens pradžios yra „pumpuojamas“ Kremliaus paskelbtos mobilizacijos kariais, bandant ten išsaugoti turimas pozicijas.

O šiaip jau karo lauke Rusija ir toliau reiškiasi vis silpniau. Tokios šalys kaip Šiaurės Korėja ir Sirija teikia simbolinę pagalbą Rusijai, nuo dronų iki karinės ekipuotės, tačiau jos neturi jokių įsipareigojimų DLR ir LLR. O kam tada reikėjo referendumų pietinėse Chersono ir Zaporižios sričių teritorijose? Jų statusas tarptautinės teisės požiūriu apskritai yra niekinis. O Chersono miestas dabar jau vėl Ukrainos. Rusija paskelbė atsitraukianti iš Chersono ir aplinkinių teritorijų dešiniajame (vakariniame) Dniepro krante, ir iš tiesų taip padarė. Ką paliko – užminuotas teritorijas, nuterliotą infrastruktūrą, nukankintų aukų kapus – dar sužinosim. Ko iš rusų buvo galima laukti toliau irgi, deja, sužinosim netolimoje ateityje…

 

Lapkričio 13 diena, sekmadienis. Primirštas šimtmetis. 1922-aisiais į pirmąjį posėdį susirinko Pirmasis („paprastasis“, jau nebe Steigiamasis) Seimas. Po 1918-ųjų Vasario 16-osios išskirtinės vienybės atėjo politikos kasdienybė. Tame Pirmajame Seime daugumą sudarė krikščionys demokratai, bet ne absoliučią, o labai trapią. Prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį, bet tasai Seimas ilgai „nepatraukė“, ir po kelių mėnesių buvo paleistas. Paskui jau krikščionims demokratams sekėsi geriau, ir Antrojo Seimo suformuota vyriausybė sėkmingai išsilaikė iki 1926-ųjų.