Dienoraštis
Lapkričio 21–27, 2022 metų 47 savaitė
Vasario 16-osios Aktas, Jono Petronio nuotrauka
Lapkričio 21 diena, pirmadienis. Anksti ryte su savo komandos nariais – mano padėjėjais, dirbančiais Lietuvoje – susitikome Vilniaus oro uoste kartu skristi. Panašiu metu, kaip ir praeitais metais, šiemet jie vyksta į komandiruotę, tik jau ne į Briuselį, o į Strasbūrą. EP plenarinėje sesijoje manęs laukia mano pasisakymas. Tema – kova prieš diabetą. Taigi kova, ir nieko taikaus. Europa kenčia nuo daugelio lėtinių ligų – širdies ir kraujagyslių, vėžio, diabeto… O čia ir sąsaja su tokiu rizikos faktoriumi kaip nutukimas yra akivaizdi. Mano geranoriškasis konsultantas profesorius Limas Kupčinskas patarė tiesiai: reikia skelbti Europoje nutukimo epidemiją. Taip ir pasiūliau visiems girdint. Lauksim, kaip į tai sureaguos Komisija.
Lapkričio 22 diena, antradienis. Pusryčiai šiandien – su Lietuvos parlamentarų klubo nariais (atėjom mes visi keturi ELP atstovai ir kitos frakcijos narys Juozas) ir su Ambasadoriumi Arnoldu Pranckevičiumi. (Iš viso šią savaitę net trys susitikimai su ambasadoriais). O mano iniciatyva, kartu su kitais 26 kolegomis europarlamentarais kreipėmės į Europos Komisiją dėl Rusijos karo veiksmų sukeltos Ukrainos energetikos infrastruktūros krizės. Laiške prašėme už vykdomąją ES politiką atsakingos institucijos konkrečiai atsakyti apie tai, kokių skubių veiksmų Komisija ėmėsi dėl Ukrainos energetikos infrastruktūros saugumo užtikrinimo bei jos atstatymo proceso. Kartu klausėme, ar Komisija ketina parengti ilgalaikę finansinės bei techninės paramos Ukrainos energetikos infrastruktūrai strategiją bei įsteigti koordinuotos paramos mechanizmą tarp tarptautinių organizacijų ir Europos Sąjungos valstybių, ir apie papildomas ES sankcijas Rusijai dėl tyčinio energetikos infrastruktūros naikinimo. Teiravomės, AR Komisija svarsto tai, ir jeigu svarsto, tai KADA ketina pateikti pasiūlymus.
Žmonės Ukrainoje šąla, neturi elektros, vandens… Sunkiai įsivaizduojama, kaip tokiomis sąlygomis bus įmanoma ten teikti elementarią medicininę pagalbą, juolab specializuotą. Negalime leisti, kad tai tęstųsi, turime padėti Ukrainai užtikrinti svarbiausios energetikos infrastruktūros saugumą, sugriautos – atstatymą. Turime padėti ukrainiečiams išgyventi šią žiemą. O Rusija jokiu būdu negali likti papildomai nenubausta. Tai tikrų tikriausi karo nusikaltimai ir terorizmas prieš žmogiškumą.
Kad jau šiandien ypatinga proga – Europos Parlamento 70-metis, verta prisiminti ir paminėti, jog 1952-aisiais susikūrė Europos anglių ir plieno bendrija, ją sudarė 6 valstybės, ir tai išaugo į dabartinę 27 valstybių narių Europos Sąjungą. Kurios ateitis visiškai nebeįsivaizduojama be Ukrainos. Vėlai vakare debatuose apie ES plėtrą kalbėjau, kad kandidačių statuso suteikimas Ukrainai ir Moldovai (kuri rytoj, beje, irgi liks be elektros) buvo teigiamas žingsnis, o Sakartvelui irgi reikia aiškesnės perspektyvos. Visoms šalims yra būtini greiti sprendimai ir ne tik politinė, bet ir neatidėliotina finansinė parama.
Lapkričio 23 diena, trečiadienis. Rusija šiandien vėl terorizavo taikius Ukrainos žmones, apšaudydama raketomis kritinę šalies infrastruktūrą. Tokiais veiksmais tiesiogiai patvirtina šiandieninę Europos Parlamento rezoliuciją, kuria Rusija pavadinama: „terorizmą remiančia valstybe“. Kaip teigė rezoliucijos vienas iš iniciatorių, kolega europarlamentaras Andrius: „Pavadinome daiktus jų tikraisiais vardais. Rusija ne tik yra terorizmą remianti valstybė, bet ir valstybė, naudojanti teroristines priemones“. O tada iškart ir patys visame EP patyrėme kibernetinę ataką, už kurią atsakomybę prisiėmė prorusiška programišių grupė „Killnet“. Iš rikiuotės kelioms valandoms buvo išvestas Europos Parlamento pagrindinis internetinis puslapis. Žinoma, tai buvo tik laikinas incidentas, kurį EP tarnybos išsprendė gana nesunkiai. Nepalyginsi su tuo, ką nuolat patiria kiekviena ukrainiečių šeima jau daug mėnesių… Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas, Oleksijus Arestovyčius įvertino ir dėkojo už EP priimtą rezoliuciją: „Toks sprendimas yra ir moralinis (į politiką reikia grąžinti moralę), ir praktinis, nes jis atveria duris rimtesnėms sankcijoms nei iki šiol taikytos. Niekas nevyksta automatiškai, turėsime kovoti. Tačiau dokumentas yra labai rimtas ir leidžia taikyti antrines sankcijas toms valstybėms, kurios norėtų ir toliau vykdyti verslą su teroristais“.
Taigi, o mano pasisakymuose – vėl Ukrainos tema. Šiandienos debatuose pritariau ES makrofinansinei paramai, kuri Ukrainai bus skiriama 2023-aisiais. Turime išlaikyti savo vienybę ir nestabdyti paramos (tiek finansinės, tiek humanitarinės, nepamirštant ir karinės), nes tik taip galėsime pasipriešinti Rusijos vykdomam terorui.
Lapkričio 24 diena, ketvirtadienis. Baigėsi ilga ir turininga EP Plenarinė sesija Strasbūre. Šiemet liko tik viena – gruodį. Pagaliau ir mano asistentai iš Lietuvos: Rasa, Rimantė ir Vitalijus iš arčiau galėjo susipažinti, kokios intensyvios dienos čia būna ir įsijungti į procesą.
Diskutuodami dėl rusų vykdomo agresyvaus karo Ukrainoje, negalime palikti nuošalyje grūdų eksporto klausimo. Rusijos vykdomas ukrainietiškų grūdų embargas labai paveikė nepasiturinčias šalis, pavyzdžiui, Afrikos valstybes, bandančias atsigauti nuo COVID-19 socioekonominių padarinių. Europos Sąjunga krizės akivaizdoje Afrikoje siekia dviejų pagrindinių tikslų: išspręsti maisto trūkumą ir apsaugoti informacinę erdvę nuo Rusijos šmeižto. Rusija nuo pat karo pradžios iki liepos blokavo Ukrainos Juodosios jūros uostus, tyčia neleisdama eksportuoti grūdų ir kitų agrarinės kilmės maisto produktų. Dėl tokių piktavališkų veiksmų, 95 proc. Ukrainos grūdų eksporto buvo užblokuota. Tyčinis pasaulinio maisto tiekimo linijų trikdymas, sukeliant nepriteklių, yra dar vienas Rusijos karo nusikaltimas, kuris turėtų tapti argumentu toliau spaudžiant Rusiją su ekonominėmis sankcijomis. Bet kokiu atveju, Juodosios jūros grūdų iniciatyvos rezultatas yra teigiamas, kadangi nuo to laiko iš Ukrainos uostų išplaukė daugiau nei 400 laivų, pilni grūdų ir kitų maisto produktų.
Reikia nepamiršti ir to, kad Rusija iš Ukrainos pavogė apie 4 milijonus tonų grūdų, o remiantis Kijevo ekonomikos institutu jų vertė siekia apie 1,9 mlrd. JAV dolerių. Europos Parlamentas maisto tiekimo saugumo klausimą kelią jau nuo pat Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios. Parlamento rezoliucijoje buvo remiamasi konkrečiais atvejais, kai Rusija naikino Ukrainos maisto saugyklų sandėlius ir grobstė grūdus, implikuojant tokių veiksmų tragišką poveikį pasaulinei maisto rinkai. Ir turime sutikti, jog ne visos ES žinutės pasiekia strateginius partnerius… ES privalo toliau dėti ne tik finansines pastangas, užtikrinant kaimyninių kontinentų maisto tiekimo saugumą, bet ir konstruoti žinių skleidimo strategiją.
Lapkričio 25 diena, penktadienis. Šiandien vykau į Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnaziją, dalyvavau ypatingoje šventėje: vyko gimnazijų, turinčių Vasario 16-osios Signatarų vardus, konferencija „Mane įkvepia mano Signataras“. Buvo pristatyti net devyni „produktai“ – tiriamieji projektai, pasakojimai, filmai (o vienas išpildytas peltakiavimo technika) – žinoma, apie Signatarus. Turėjau garbės ir pareigą pakomentuoti visus pristatymus: apie S. Narutavičių, (ir J. Narutavičienę), J. Šaulį, J. Smilgevičių ir A. Stulginskį. Na, aš ir pats aktyviai domiuosi Jų biografijomis, o šiandien išgirdau daugybę naujų ir primirštų faktų bei Jų gyvenimų epizodų. Tikrai smagiai praleista diena. O didelis man siurprizas – gauta dovana – marškinėliai su QR kodu, kuris nunaviguoja į mano tinklalapį.
Lapkričio 26 diena, šeštadienis. Rytoj atsisveikinsime su Vasario 16-osios Aktu, jis pradės kelionę vėl į Vokietiją. O šiandien įvyko neplanuota ir nesitikėta atsisveikinimo su Aktu „repeticija“ – Istorinėje Prezidentūroje apsilankė daug bičiulių tauragiškių, kuriems papasakojau apie Dokumento sukūrimo ir jo tolesnio likimo peripetijas.
Vakare palydėjome „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektą, trukusį visus šiuos metus, o įskaitant pasiruošimą – penkerius. „Sutartis“ įvyko. Visada buvome ir esame tikra Europos kultūros sostinė. Didysis Europos kultūros sostinės uždarymas vyko Žalgirio arenoje. Ir aš ten buvau!
Vasario 16-osios Aktas, Jono Petronio nuotrauka
Lapkričio 27 diena, sekmadienis. Aktas vėl grįžta toliau saugiai būti Berlyne, Vokietijos Politiniame archyve. Jo paskutinė eksponavimo vieta Lietuvoje – Kaune, ir man kilo idėja čia įamžinti lazeriu pliene išraižytą dokumento kopiją. Dokumento originalų dydį ir formą atitinkanti plieninė kopija visiems laikams liks Istorinėje Prezidentūroje. Į atsisveikinimą su Dokumento originalu susirinko daugybė žmonių, koncertavo choras „Saluto“. Žmonės ėjo ir ėjo. Pasakojau ir pasakojau vis naujiems besirenkantiems apie Akto sudarymą, jo atsiradimą, jo klajones… O mano paties širdyje jausmas toks, kad baigėsi ištisa mano gyvenimo epocha. Privati iniciatyva – ieškoti ir rasti – prasismelkė į visos Lietuvos pajautas, įtraukė aukščiausius Lietuvos valdžios atstovus, tapo visos valstybės reikalu. Mūsų valstybės šimtmetis dabar jau neįsivaizduojamas be Akto parkeliavimo į Lietuvą. Dokumentai turi gebėjimą dingti, o kai labiausiai to prisireikia – įgyja galią atsirasti. Ir ką – sulig Akto grąžinimu vėl į Vokietiją vėl grįžtame į „privačios iniciatyvos“ būseną? Ar nebe tik? Ar Lietuva dėl Akto atsiradimo pasikeitė? Ar džiugesio banga, kuri lydėjo nuo pat tada, kai 2017-aisiais kovo 29 d. šį dokumentą man pavyko rasti Vokietijoje, dabar jau atslūgo? Šiandien matau, kad neatslūgo. Ar toji „privati iniciatyva“ pakeitė Lietuvą? O juk taip!