Dienoraštis

Lapkričio 28 – gruodžio 4, 2022 metų 48 savaitė

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

Lapkričio 28 diena, pirmadienis. Rusijos teroristinio karo Ukrainoje tema persismelkė visose politinėse ES aktualijose, lydi visuose darbuose, ne kartą turėjome pasitikrinti savo vienybę, įvertinti, kiek ryžto veikti slypi mūsų vertybėse. Šalia tiesioginės agresijos prieš Ukrainą, Rusija sukėlė ir pasaulinę maisto krizę. Negana to, Rusija dar ir bando apsukti pasaulinio maisto trūkumo naratyvą, kaltindama ES ir Vakarus dėl ekonominių sankcijų kaip pagrindinę to priežastį. Toks absurdiškas kaltinimas neturi visiškai jokio pagrindo. Faktas tas, kad būtent Rusija tyčia naikina Ukrainos žemės ūkio ir transporto infrastruktūrą bei įrangą, sukeldama kuro trūkumą ir pasaulinių maisto tiekimo grandinių problemas, be to, dar ir grobstydama Ukrainos grūdus. O mes turime didinti realią paramą Ukrainai, siekti ir pagaliau pasiekti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos iškastinio kuro.

Lapkričio 29 diena, antradienis. Šiandien Europos Parlamente susitikome su Mariupolio gynėja Katia Ptaška. Ji dukart patyrė kontūziją, keturis sužeidimus, suėmimą ir įkalinimą, naktimis turėjo klausytis, kaip rusai kankina ir nužudo jos bendražygius vaikinus –  pačius drąsiausius, pačius intelektualiausius… „Esu besišypsanti dvidešimtmetė, pasakojanti, atrodytų, neįtikėtinas istorijas, o realybė iš tikro tokia: važiuoju atgal į Bachmutą, kovoti toliau“, – kalbėjo Ptaška, „Azovstal“ gynėja. Tai ne vienintelis mano susitikimas su ukrainiečiais šiandien. Išskirčiau dar ir aplinkos ekspertų delegacijos pasisakymus. Išgirdau labai konkretų prašymą – kreiptis į Europos Sąjungos (taigi ir Lietuvos) savivaldybes, susigiminiavusias su Ukrainos savivaldybėmis, kad jas kuo aktyviau remtų. Ieškota atsakymų, kaip reikės atitaisyti tą iš tiesų niekaip neatitaisomą jau padarytą ir dar vis daromą žalą Ukrainos gamtai. Nepaliauju stebėtis ukrainiečių stiprybe ir išmintimi: patirdami neįtikėtinus iššūkius dėl teroristinio Rusijos vykdomo karo, jie visą laiką mąsto strategiškai apie savo tautos ir valstybės ateitį, apie Ukrainą Europoje.

Šįvakar Briuselyje įžiebta čekiška eglutė, o rytoj visų prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis – Advento pradžia.

Lapkričio 30 diena, trečiadienis. Buvau nusprendęs pasikviesti į Briuselį atvykti keturias įvairių profesijų atstoves, kažkiek, o gal ir ryškiai, jau „žibėjusias“ Lietuvos viešojoje padangėje, pagal „Meet my MEP“ programą. Ir, pasirodo, pasielgiau teisingai, jos atvyko, ir bendravimas buvo tikrai turiningas. O dar ir tolesnio tarpusavio bendradarbiavimo tinklai – ne be mano padėjėjos Gintarės įnašo – mezgasi. Tos profesijos įvairios, bet nei viena man nėra svetima. Meda – jau KTU studentė, pagarsėjo dar būdama moksleivė, parengusi organinės chemijos brandos darbą (o tai juk ir mano specialybė, kuriai paskyriau daugiau kaip 20 metų gyvenimo). Kitai „griežtųjų“ mokslų atstovei Redai irgi būdingas veiksenos panašumas į manąjį: aš radau pasimetusį Dokumentą, o ji aptiko retą grybų rūšį (tik kur dar nostalgiškos paralelės su Vilniaus Čiurlionio gatvės erdvėmis…). Rugilei – 2017-aisiais dar kaip „fuksei“ suspėjau Lietuvos politinės sistemos kursą išdėstyti, paskui aš išlėkiau Briuselin, o ji dabar dar tebestudijuoja (bet jau ir darbuojasi „gimtajame“ VDU PMDF). O Agnės kuriamų fotografijų filosofija nepaprastai artima manajam meno suvokimui. Buvau laimingas ir išdidus, galėdamas lankytojoms (joms pirmosioms iš Lietuvos) pademonstruoti Lietuvos Nepriklausomybės Akto plieninę kopiją prie M. Erzbergerio vardo salės. Man tas bendravimas buvo neplanuota (o gal ir užprogramuota) galimybė, kaip tame Mačernio vertime iš Bodlero: „Prabėgti dar kartą žavios praeities visą kelią…“  Diskutuodami netrukome nuskrieti į aukštas erdves ir palietėm mūsų laiko iššūkius mokslui ir menui Lietuvoje.

Gruodžio 1 diena, ketvirtadienis. Per 3 dienas duosiu 5 interviu: vieną Briuselyje ir keturis Vilniuje. Baltarusių, lietuvių ir lenkiškajai televizijoms. Nenuostabu, kad tarp kasdieninių darbų Briuselyje kiekvienąkart išskirtiniu tampa koks nors sveikinimas ar interviu. O šiandien – ir tai, ir tai. Teikiau interviu „Belsat TV“ (Baltarusijoje transliuojamam Lenkijos televizijos kanalui). Nieko naujo, o nei džiugaus. Įsiklausiau į man užduotą klausimą dėl Baltarusijos režimo įsitraukimo į jį: kaip manau, ar Lukašenka ryšis siųsti savo kariuomenę į Ukrainą? Suklusau, kodėl mes tarsi laukiame kariuomenės įvedimo kaip „patvirtinimo“ dėl Baltarusijos įsitraukimo į Rusijos karą prieš Ukrainą? Visai neseniai apie tai Europos Parlamento salėje sakiau: nustok meluoti, „batka“! Teko pakartoti tą patį ir televizijos žiūrovams. Dabartinis diktatoriškas Minsko režimas meluoja, kad nėra įsijungęs į Rusijos teroristinį karą Ukrainoje. O ES santykiai su juo yra daugiau negu įšalę. Lukašenka įvėlė Baltarusiją į karą prieš Ukrainą nuo pat pirmos dienos, o vis dar sugeba teigti atvirkščiai. Kai nustos teikti oro erdvę, teritoriją ir infrastruktūrą rusams pulti Ukrainą, kai nustos persekioti, suiminėti ir kankinti savo piliečius, gniaužti laisvą žodį, kai paleis visus politinius kalinius – gal ir bus įmanoma pokalbio pradžia. Bet panašu, kad viskas vyksta atvirkščiai. Lukašenka jau dabar rengia slaptą mobilizaciją Baltarusijoje. Lukašenka yra lygiavertis Putinui kaltininkas dėl sukelto karo Ukrainoje. Negalime vien tik stebėti Baltarusijos režimo veiksmų. Europos Parlamente mes dar gegužę pritarėme, jog visos ES sankcijos, taikomos Rusijai, turi būti griežtai pritaikytos ir Baltarusijai. O taip pat dar griežtesnių sankcijų reikia ir pačiai Rusijai.

Na, o po to nuotoliniu būdu pasveikinau trijų Baltijos valstybių koordinacinio vėžio misijos renginio organizatorius ir dalyvius. Tikiu, kad susitelkus visada yra pasiekiama daugiau. Šiuo atveju, trijų valstybių mokslininkų ir gydytojų pajėgų susitelkimas pasitarnaus, visų pirma, pacientų labui.

Gruodžio 2 diena, penktadienis. Mane kalbino Rita Miliūtė, laidos įraše dalyvavo ir jos Meška, šuo. Mus visus tris gerai pažįsta visa, arba beveik visa, Lietuva. Pripasakojau visko daug – nuo pat pirmojo interviu, kurį iš manęs ėmė toji pati Miliūtė dar 1990-aisiais. Tada jai buvo parūpę, o ką ten Kauno miesto taryba buvo sumaniusi: „versti“ pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę?! Pamenu, kad „vyniojau į vatą“, jog ne, mes tik kritikuojame, nieko negriauname. Bet 1991-ųjų sausį tasai ministrų kabinetas vis tiek sugriuvo. Tai įvyko dramatiškomis aplinkybėmis, tą tragiškąjį sausį… Na, o šį kartą nieko „vynioti“ nereikėjo. Drėbiau tiesiai, ką galvoju ir apie Rusiją, ir apie dabartinį Kauno merą. Ir pasinaudojau proga nostalgiškai prisiminti mano vaikystės laikų šunį Pifą. Kitą savaitgalį galima bus pasižiūrėti.

Tada tiesiai iš LRT studijos vykau – į Kauną, į VDU PMDF, susitikti su „mano“ VDU absolventais. Temos įprastinės, Vasario 16-osios Akto atsiradimas ir jo tolesnis likimas. Žinoma, ir pasakojimas apie Europos Parlamentą, tik šį kartą jau grynai „europarlamentaro požiūriu“ (ES institucijas „teorijos požiūriu“ jau anais laikais buvome išstudijavę). Klausėsi įdėmiai ir klausinėjo gyvai. Tik kad nekonspektavo, kaip tai būdavo anais laikais. Jiems egzaminų laikyti nebereikės. Man – galima sakyti, kasdien vis egzaminas. Ką gi, pats to geidžiau.

Beje, manyje vėl bunda sirgalius! Sako – niekada nesakyk niekada. Šiandien pašūkavau „Žalgiryje“, o ir pasaulio futbolo čempionatas link lemtingos fazės artėja. Na, mes Europos Parlamente negailestingai pasmerkėme kai kuriuos FIFA „darbelius“, bet nuo to milijonai žmonių futbolo žiūrėti nenustos. Futbolas yra vienas. Ir pasaulis, žinia, vienas.

Gruodžio 3 diena, šeštadienis. Vėl vykstu į Vilnių. Suplanuoti net trys pokalbiai su žurnalistais. Centrinis – TVP Wilno laidos Nasze Spojrzenie įrašas. Gerai, kad nepradėjo kalbinti lenkiškai. Klausimus tai būčiau supratęs, bet atsakymus būčiau „pavaręs“ tai be jokios gramatikos… Apsiėjo. Jie turės vargo viską, ką prišnekėjau, išversti lenkiškai. Bet tai ne mano vargas, o jų. Po visų interviu, aplankiau savo draugą Serhijų, nesimatėme jau kuris laikas. Jis gydosi po sunkaus priepuolio, ir … taisosi.

Vakare Panemunės šile snyguriuoja ir ūbauja pelėdos. Visai kaip genialiajame Taraso Ševčenkos eilėraštyje: „Syči v haju pereklikalis’…“

Gruodžio 4 diena, sekmadienis. Būtų neblogai imtis knygų skaitymo, bet kad to laiko vis nėra, laiko tėra nebent knygų rašymui… Bręsta dar vienas kūrinys. Šį kartą pagrindinė jo tema bus apie rusiškąjį bespredielą taikioje Europos valstybėje Ukrainoje. Šią savaitę tie keli interviu padėjo laiku ir vietoje, metams baigiantis, permąstyti, kas jų eigoje buvo patirta. Knyga jau yra, belieka ją parašyti.