loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Rinkimų prošvaistės, Kovo 11-osios minėjimas ir karo nusikaltimai

Vaidoto pėstininkų bataliono nuotrauka.

Dienoraštis 

Kovo 6–12, 2023 metų 10 savaitė

 

Vaidoto pėstininkų bataliono nuotrauka.

Vaidoto pėstininkų bataliono nuotrauka.

 

Kovo 6 diena, pirmadienis. Po neramios rinkiminės nakties nuo pat ryto – geros žinios. Vitalijus, mano komandos narys, buvęs Panevėžio meras, laimėjo reitingų varžybas ir iš penktos vietos kandidatų sąraše pakilo į trečiąją. Čia jau reikėjo žinoti kaip veikti. Ne veltui minėjau švedus ir olandus, kadaise mus kampanijos taisyklių mokiusius. Vitalijus, kai pradėjo vardinti, kiek ir ko Panevėžyje asmeniškai aplankė, – tai visai kaip iš tų klasikinių agitacijos vadovėlių viskas pasirodė! O jis tai ir su bočiais, ir bažnyčioje, ir ligoninėse, jis ir puikus armonikierius. Mane, kuklų savo bendražygį, visur, kur tik įmanydamas su savimi gabenosi. Tik kaip mums reikės pasimokyti iš Vitalijaus 2024-aisiais? Visos Lietuvos per kelias savaites neaplankysiu… na, užtat tenka tai daryti jau dabar. Vitalijus dar vieną kadenciją tarnaus Panevėžiui, – ilgiau, negu bet kuris kitas Panevėžio politikas. „Čia turbūt Dievo pirštas“, – samprotauja Vitalijus. Ir kaip tu tai paneigsi! Dar vakar regėjom – jo kelyje buvo tamsi duobė (jau iš preliminarių rezultatų matėsi, kad gaus mūsų sąrašas Panevėžyje tris vietas, o jis tame sąraše tai tik penktas…), o, va, aktyvus reitingavimas iškėlė Vitalijų atgal į šviesą.

Į Lietuvos savivaldybių tarybas iš viso išrinkta daugiau kaip 200 mūsų bendrapartiečių. Kiekvienu iš jų didžiuojuosi ir dėl jų džiaugiuosi, o ypač – savo artimiausiais bendražygiais. Tai – aukščiausio lygio politinis pilotažas, ir mano džiaugsmas tikrai pagrįstas! Sveikinu ir visą savo partiją (TS-LKD) už garbingą kovą savivaldos rinkimuose, sėkmės jiems darbuose! Geros žinios atėjo ir iš Šilutės – Sandra bus tarybos nare. Palinkėjau jai kilti dar aukščiau, siekti Seimo (ir Sandrai, ir Vitalijui). O paskui sulaukėme ir daugiau įdomių žinių: Žygimantas, mūsų kandidatas į merus Šilutėje, perskaičiavus balsus, pateko į antrą turą (iš viso tokių turime 12, įskaitant Vilnių ir Klaipėdą), o ir Anykščiuose mūsų Sigutis dar nepralaimėjo. Tad po dviejų savaičių, pakartotiniame balsavime tikrai bus dėl ko pasistengti.

 

Kovo 7 diena, antradienis. Iš šiandien vykusio posėdžio: europarlamentaras S. Kelly komentavo bylą, kaip karas Ukrainoje išryškino mūsų energetinę priklausomybę nuo Rusijos. O jau kitą savaitę EP palaikysime pasiūlymą dėl energijos vartojimo efektyvumo. Kartu turime nepasiduoti Rusijos propagandai ir gąsdinimams bei toliau aktyviai siekti, kad Ukraina laimėtų. Kartu privalome dar aktyviau siekti energetinės nepriklausomybės ir visiems laikams atsisakyti Rusijos iškastinio kuro. Pagrindinis tikslas turėtų būti – visiškas atsisakymas rusiškų dujų. Štai dar 2022 m. vasarą skriejo grasinimai iš Kremliaus, kad Europa be rusiškų dujų sušals žiemą. Bet, kaip ir tikėtasi, šie grasinimai nepasiteisino. Tiek palankios oro sąlygos, tiek ir sumažėjęs šalių energetinis poreikis įveikė maskvėnų „žiemos karo“ strategiją. Pavyzdžiui, 2021 m. ES iš Rusijos importavo 41 proc. dujų, o 2022 m. – tik 7 proc. O dabar ES energetikos ministrai gruodį pagaliau sutarė dėl bloke galiosiančios gamtinių dujų kainų viršutinės ribos, kuri siekia 180 eurų už megavatvalandę (MWh). Europos energetikai dabar yra privalu laikytis Žaliojo kurso ir nuosekliai atsisakyti iškastinio kuro. 

 

Kovo 8 diena, trečiadienis. Specialiame COVID-19 komitete (COVI): išmoktos pamokos ir rekomendacijos ateičiai. Tad ir buvo išanalizuotos pamokos, kurias išmokome dar pandemijos pradžioje, ir kad jau reikia peržiūrinėti visus veiksmus ateičiai: kas veikė pandemijos metu, o kas ne, kad būtų galima pasiruošti ateities pandemijoms (kad ir norėtųsi tikėti, jog tokių jau nebebus, bet epidemiologai rimtai skatina vis dėlto ruoštis…). Šiai dienai yra atliktas visas COVID-19 sveikatos sistemų vertinimas ir surinkti duomenys, iš kurių galima pradėti formuoti planus į priekį. Pavyzdžiui, kalbant apie pasirengimą, turime tinkamai paruošti sveikatos priežiūros specialistus, suteikti jiems visus reikiamus įrankius darbui, reikia ir suderintų sistemų duomenims rinkti, kad darbai vyktų sklandžiai ir kelias virusams būtų užkertamas greičiau. 

 

Kovo 9 diena, ketvirtadienis. ​​Paskelbiau straipsnį apie Lukašenkos „taikos“ paieškas. Jis toliau tęsia savo vizitus po nedemokratines šalis – šį kartą pasirinko Kiniją. Ten beieškant naujų sąjungininkų, Minsko režimas eilinį kartą apsimeta „taikdariu“, suinteresuotu palaikyti tarptautinį saugumą. Tačiau realybė kitokia… Baltarusija, išgyvendama vieną iš didžiausių ekonominių krizių per tris dešimtmečius, neatsitiktinai ieško „draugų“. Ypač kai Rusija tebestringa karo lauke, o atsakomybę dėl karo nusikaltimų teks prisiimti ne tik Putinui, bet ir Lukašenkai. Baltarusija vis dar išlieka pagrindine Rusijos sąjungininke nuo pat karo pradžios. Ji ne tik suteikia visą karinę infrastruktūrą, bet ir leidžia nuolat vykdyti apšaudymus iš šios teritorijos. Dėl to Baltarusijai, kaip tiesioginei karo dalyvei, buvo pradėtos taikyti tikslinės ekonominės sankcijos, įskaitant draudimą keliauti į ES bei turto įšaldymą fiziniams ir juridiniams asmenims.

Lukašenkos aktyvios „draugiškų“ valstybių paieškos sutapo su 2021 m. ES sankcijų įsigaliojimu dėl 2020 m. brutalaus susidorojimo su Baltarusijos pilietine visuomene po prezidento rinkimų. Dabar Minskas eilinį kartą bando „žaisti už abi komandas“ – už agresorę Rusiją, retoriškai atsižvelgdamas ir į savo suverenitetą ginančią Ukrainą, neneigdamas, kad visų šalių suverenitetas privalo būti gerbiamas. Ironiška, jog Lukašenka, kalbėdamas apie valstybių suverenitetą, pamiršta Baltarusijos situaciją, išdavikiškai leisdamas Rusijai naudotis šalies teritorija karo prieš Ukrainą tikslais.

Grįžtant prie Lukašenkos užsienio vizitų, dauguma jų pastaraisiais metais neturėjo jokios rimtesnės reikšmės ar poveikio ekonominių ar saugumo garantijų užsitikrinimui. Pavyzdžiui, per kelis metus Lukašenka skyrė dėmesio separatistiniams arba tiesiogiai Rusijoje aneksuotiems regionams, asmeniškai juos aplankydamas.  2021 m. Lukašenka lankėsi Kryme, nors iki tol demonstravo  neutraliteto poziciją. 2022 m. rugsėjį įvyko netikėtas vizitas į Abchaziją. Tokius vizitus galima vertinti kaip Lukašenkos  priverstinį „atsidėkojimą“ Putinui už visą suteiktą finansinę ir saugumo pajėgų paramą, leidusią režimui išgyventi 2020 m įvykius. Tačiau tarptautiniuose santykiuose, švelniai tariant, šios šalys turi ribotą įtaką, todėl Baltarusijos vizitai geriausiu atveju yra tik diplomatiniai. 

Po dvejų metų Lukašenkos laukia nauji prezidento rinkimai… Jiems artėjant, kuriamos naujos fiktyvios politinės partijos, o paskutiniai pilietinės visuomenės aktyvistai įkalinti. Tačiau ES veikia ir toliau daro spaudimą režimui, pavyzdžiui,  2023 m. vasario 27 d. Taryba pratęsė dabartines sankcijas dar metams. Karo baigtis Ukrainoje tiesiogiai lems Baltarusijos ateitį. O šiuo metu sankcijas Baltarusijos režimui būtina griežtinti.

 

Kovo 10 diena, penktadienis. Marijampolėje dislokuotas Lietuvos kariuomenės Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vaidoto pėstininkų batalionas nusprendė Kovo 11-ąją atšvęsti trankiai, taip, kad visi marijampoliečiai pajustų: suorganizavo įvairius renginius, bėgimą, o įžanginei „rimtajai“ daliai pakvietė ir profesorių (t. y. mane) skaityti paskaitą. Pakalbėjau apie iššūkius mūsų tautai ir valstybei prieš 100 metų ir dabar. Didelėje palapinėje, kaip kokioje salėje, manęs klausėsi gal kokie 600 kariškių (o gal ir 800, – retai turiu tokią didelę auditoriją!). Ir, kaip konstatavo vadai: „Nė vienas neužmigo“, – o tai reiškia, kad buvo įdomu. Paskui Žiežmariuose smagiai paminėjome (per pūgą, na ir tegul) artėjančią Kovo 11-ąją. Dalyvavome kartu su Vyteniu Tomkumi, kuris yra dabartinis (tikiuosi, ir būsimasis!) Kaišiadorių rajono meras, mano buvęs studentas, puikiai taikantis įgytas žinias žmonių labui. 

 

Kovo 11 diena, šeštadienis. Kovo 11-ąją atšvenčiau Kovo 11-osios salėje Seime. Čia nesuskaičiuojama daugybė bendražygių, seniai pažįstamų, ir tų, su kuriais susipažinau tik visai neseniai. Tarp tų seniai pažįstamų – Kovo 11-osios Akto Signatarai (visų pirma, pirmasis faktinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, žinoma, ir kiti Signatarai). Juk 1990-aisiais „ir aš ten buvau, alų midų gėriau“, kaip kokioje pasakoje: sėdėdamas aukštai palubėje, atstovavau „Kauno aido“ laikraščiui, padariau kelias nuotraukas, o Nepriklausomybės atstatymo vyksmą buvau įsidėmėjęs mintinai. Apie tai būdavo ir įžanginė mano paskaita VDU pirmakursiams, klausantiems privalomą kursą „Lietuvos politinė sistema ir politikos tradicija“. Nuo tos atmintinos datos, kelių dešimčių Signatarų jau nebėra šiame pasaulyje. Veiksmas po veiksmo, dokumentas po dokumento, nelabai kas turbūt paraidžiui ir beprisimena. Įsikirto simboliniai veiksmai: kaip Antanas Terleckas nuplėšė sovietinį herbą, kaip mūsų Nepriklausomybė buvo patvirtinta kiekvienam deputatui atsistojant… kaip buvo priimti penki esminiai dokumentai (iš kurių 1990-ųjų Aktas dėl nepriklausomos Lietuvos atkūrimo buvo tik vienas iš penkių, o jame cituojamas 1918-ųjų Vasario 16-osios Aktas turėjo kitokią struktūrą, buvo ir išlieka „viršesnis“ už vėlesnįjį). Kiek buvo džiaugsmo, ir kiek buvo susirūpinimo, kad žengiam į neįžvelgiamą ateitį, kad Kremlius taip lengvai Lietuvos nepaleis (kas paskui ir pasitvirtino)… Bet laisvė buvo iškovota, įtvirtinta, aplaistyta Sausio 13-osios aukų krauju. Signataras Kumža priminė, kad ginti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rūmų atmintiną 1991-ųjų Sausį buvo atvykę ir ukrainiečių. Vėliau turėjome pareigą jiems sugrąžinti tą solidarumo skolą, tik ar mes galėjom žinoti, kad mūsų paramos Ukrainai prisireiks tokiomis neįtikėtinai žiauriomis aplinkybėmis… Taikliai pakalbėjo ir Signataras Gediminas Vagnorius, man ypač įsiminė jo teiginys apie kitokio pobūdžio neva skolą, – tai kai mes bandom priekaištauti šiandieniniams savo sąjungininkams; jie gi nėra mūsų „saugumo skolininkai“, gintis turime patys, o jie, žinoma, padės. Ir solidžiai pakalbėjo Antano Terlecko anūkas, irgi Antanas Terleckas, turintis ne prastesnį humoro pojūtį kaip ir jo senelis, vien ko jau vertas jo prisistatymas „apsišaukėliu Antanu Terlecku“. Priminė, kaip, erzindami kagėbistus, Terleckas ir kiti disidentai vasario 16-ąją nueidavo į Rasų kapines padėti gėlių ant Basanavičiaus kapo, esą jie tikrai ne Vasario 16-ąją švenčia, o „tik“ daktaro Jono Basanavičiaus mirties metines. Antanas Terleckas – vyresnysis buvo įdomiai pavadintas „magiškuoju realistu“ (galbūt vadintinas ir išmaniu diskursų formuotoju): drąsiai reklamuodamas savąją Laisvės lygą, sąmoningai sudarydavęs įvaizdį, kad tų laisvės kovotojų minių minios, nors tikrų drąsuolių tada buvo tikrai nedaug… Na, ir puikiai pakalbėjo Giedrė Žickytė, mano naujoji pažįstama iš bendros kelionės į Notingemą laikų: „Laisvė – tai kai galim kalbėti ką norim, ir nereikia to su niekuo derinti, o bijoti reikia nebent savo banalumo“. O kitų šventės dalyvių, paties vyksmo turbūt nė nevardysiu. Visa tai lengvai atkartojama bus iš LRT mediatekos: „Ir aš ten buvau, …“.

 

Kovo 12 diena, sekmadienis. Ši savaitė buvo išties įdomi, tokia fragmentuota. Pirmadienis – dar tik savivaldos rinkimų atomazga. Po to – du mitingai atvirame ore, užvakar Žiežmariuose, ir vakar Vilniuje. O šiandien ruošiuosi į Strasbūrą nestandartiniu maršrutu: lėksiu į Miuncheną, iš ten į Miunsingeną – Matthias Erzbergerio gimtinę. Tasai politikas, teroristų sušaudytas prieš 102 metus, buvo labai nusipelnęs ne tik Vokietijai, bet ir Lietuvai. Buvo nuoseklus Lietuvos Tarybos rėmėjas visoje Nepriklausomybės byloje 1917-1918 m. Jo vardu jau pavadinta salė Europos Parlamente Briuselyje, prie įėjimo puikuojasi ir plieninė Vasario 16-osios Akto replika. O rytoj Jo vardu bus pavadinama centrinė Jo gimtojo miesto aikštė. Vėl mitingas atvirame ore. Jaučiu pareigą ten atstovauti. Atstovauti Lietuvai.