Dienoraštis 

Kovo 13–19, 2023 metų 11 savaitė

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

Kovo 13 diena, pirmadienis. Anksti ryte iškeliavau maršrutu Miunchenas–Miunsingenas. Mane pasitiko patsai meras Muenzig (žavu, kai miesto pavadinimas ir mero pavardė beveik sutampa) ir visur mane asmeniškai lydėjo. Apsilankėme net dviejuose muziejuose Buttenhausene (o tai tik 5 km nuo Miunsingeno), kartu su mumis buvo dar ir „privatus” gidas, apie viską mums pasakojo. 

Matthias Erzbergeriui skirtas muziejus (kuris yra jo paties name) labai informatyvus, apžvelgiami visi Jo gyvenimo ir veiklos laikotarpiai, nuo pat mokyklos, kur jisai buvo išskirtinių gabumų mokinys, iki žiauraus Jo nužudymo Švarcvaldo kalnuose 1921-aisiais. Jį formavo politiniai procesai, o jis dar ir pats darė didelę įtaką šiems procesams. Atsirasdavo reikiamu laiku reikiamose vietose. Buvo bene pirmas Reichstago narys iš „paprastų“ piliečių, ligi tol dažniausiai patekdavo tik aristokratija. Išrinktas jis 1903-aisiais, tada jam buvo 28 metai. Vėlesniame veiklos etape, jau būdamas finansų ministras, įvykdė mokesčių reformą, lemtingu Pirmojo pasaulinio momentu Kompjene, kur tapo priverstas pasirašyti besąlygišką Vokietijos kapituliaciją. Taip buvo padarytas „kaltu“ dėl karo pralaimėjimo. Kraštutiniai ekstremistai paskui jį, tais „motyvais” remdamiesi, nužudė. Vis dėlto turiningoje ekspozicijoje jo indėlis į Lietuvos Nepriklausomybės bylą atspindimas menkai… O M. Erzbergerio veiksena po 1918-ųjų vasario 16-osios (ir iki jos) buvo Lietuvai išskirtinai svarbi. Labai papuoštų muziejų jo pasisakymai Reichstage 1918 m. vasario 22 ir 27 dienomis. Taip pat ir svarus indėlis į Lietuvos valstybės pripažinimą tų pačių metų kovo 23 dieną. Žadu stengtis, kad tą liudijantys eksponatai tame muziejuje atsirastų. O man dar ir žydų atminties muziejų aprodė. Turtinga vietinės žydų bendruomenės istorija ten perteikiama išties pagarbiai. Man atrodo, svarbu, kad pabrėžiamas protestantiškas, katalikiškas ir žydiškas bendruomenių „sugyvenimas“. Ketvirtajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje viskas tapo nacių suardyta, žydų tautybės asmenys, kurie nespėjo ar negalėjo pasitraukti į kitas valstybes, buvo represuoti, su jais susidorota išsiunčiant į mirties stovyklas… Deja, dokumentiniuose įrašuose tarp Buttenhauseno žmonių sunaikinimo vietų yra ir gimtojo mano Kauno vardas: Kaunas, IX fortas… Dar kartą pabrėšiu, kad muziejai tvarkomi išties profesionaliai – ekskursijos pabaigoje būtinai pristatoma ir paties muziejaus ir jo kolekcijų istorija.

Na, o paskui vyko pagrindinis renginys, dėl kurio ir buvau pakviestas į Viurtembergo žemę. Miunsingeno miesto rotušės aikštė buvo pervadinta Matthias Erzbergerio vardu. Susirinkusiems kažkaip atrodė, kad šiltą pavasarišką orą „parūpino” turbūt kad M. Erzbergerio dvasia. Juolab jo statula čia ant suolelio pasodinta ir į baltą drobulę įvyniota kaip koks fantomas… Tai man kartu su meru, su istoriku iš Štutgarto, su M. Erzbergerio giminaičiais teko garbė tą drobulę nutraukti. Susirinkusi miesto bendruomenė džiaugėsi ir plojo. Atidarant paminklą daug kartų buvo paminėta Lietuva ir (prašau nepykti) asmeniškai mano kukli persona. Juk atstovavau ne tik Lietuvą, o ir Europos Parlamentą! Visiems stebint, padariau lietuvišką įrašą miesto svečių knygoje. Iššifruos – ir supras, kad M. Erzbergerio asmenybė svarbi ne tik Viurtembergui ir visai Vokietijai, ji svarbi ir visos Europos demokratijai, be kita ko, ir tiesiogiai – ir Lietuvos istorijos raidai. Bet dar nemažai teks stengtis, kad M. Erzbergerio nuopelnai Vokietijai taptų geriau suprantami Lietuvoje, o jo nuopelnai Lietuvai – Vokietijoje. Juk per tai ir mūsų valstybė taptų jiems geriau pažįstama.

Kartu su meru nutraukėme drobulę nuo Matthias Erzbergerio naujo paminklo – tai tikrai man didelė garbė, o juk M. Erzbergeris nusipelnė ne tik Vokietijai, jos demokratijai, bet ir Lietuvos Nepriklausomybei. M. Erzbergerio atminimą įamžinant, sudalyvauju vis daugiau vietų: ir Briuselyje, ir Vokietijoje. Miunsingene pasijutau svarbiu tarpininku tarp epochų, o svarbiausia – kad čia prisiminta ir Lietuva. Ir būtent jis paviešino Vasario 16-osios Aktą, jis buvo svarbus veikėjas Lietuvos byloje iki pat mūsų valstybės pripažinimo 1918-aisias. Vokietijoje jis jau nebėra „pamirštas herojus“. Reikia siekti, kad būtų tinkamai prisimenamas ir Lietuvoje.

Diena pagaliau tapo labai tvanki, + 18 (kovo mėnuo!), o kai teko iškeliauti į Strasbūrą – žaibai ir liūtys. 

Kovo 14 diena, antradienis. Europos Parlamente trumpas susitikimas su LR Prezidentu Gitanu Nausėda, Lietuvos Europos Parlamento nariais. Debatuose „Tai yra Europa“, Prezidentas pasakė kalbą. Beje, atrodo, kad Prezidentas gerai susipažinęs su mūsų, EP narių, darbais! Ar aiškintis – „ko nepasakė“? Na, skirdamas daug dėmesio istorinei atminčiai, galėjo gi kuo nors užpildyti „šuolį laike“ tarp 14 a. Gedimino laiškų ir 20 a. Baltijos kelio. Pasigedau paprasčiausio, bent trumpo, Vasario 16-osios Lietuvos paminėjimo. Tegul nesupyksta kai kurie žmonės Vakaruose, – ne visi jie gal netgi žino, kad laisva, nepriklausoma ir moderni Lietuvos valstybė įsitvirtino kaip tik tarpukariu… Ką gi, ieškosiu progų užpildyti tas spragas. EP nariai taip pat kalbėjo nuoširdžiai, visumoje palankiai, reiškė pagarbą Lietuvos žmonėms už jų ryžtą ginti demokratiją.

Kovo 15 diena, trečiadienis. Dalyvavau Europos ekonominės erdvės jungtinio parlamentinio komiteto posėdyje. Kartu su dar keliais kolegomis atstovavau Europos Parlamentui, o į tą „erdvę“ dar patenka Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas. Darbotvarkėje – EEE sutarties įgyvendinimas, Ukrainos krizės įveikimo keliai, ES/EEE energijos rinkos reformų perspektyva. O šiandien EP pasisakiau ir apie Sakartvelo valdžios siūlytą ir po piliečių protestų atšauktą „įstatymą dėl užsienio agentų“.

Išankstinė prielaida, kad „tu šnipas“ negalėjo neįžeisti Sakartvelo pilietinės visuomenės. Pasipiktino ir tarptautinė bendruomenė. O Kremlius trina rankas – aiškiai jų suplanuotas hibridinio karo epizodas. Kremlius vykdo karą, be kita ko, ir hibridinį. Neabejoju, kad ši įtampa tarp Sakartvelo ir Europos Sąjungos yra sukelta dirbtinai. Ji neatneša jokio konstruktyvaus rezultato nei vienai pusei. Sakartvelas, nepaisant visų dabartinių iššūkių, nori būti Europos Sąjungos dalimi, gyventojai remia ir narystę NATO. Pasiūlytas kontraversiškas įstatymo projektas jau sustabdytas. Dialogas tarp valdžios ir piliečių sunkia kaina, bet vyksta, o  tolimesnė eskalacija būtų naudinga tik Rusijai. Mes, Europos Sąjunga, privalome suteikti Sakartvelui daugiau, negu abstrakčią europinę perspektyvą. Tai savo pasisakymo pabaigoje ir pasiūliau spręsti, o kaip kovoti su užsienio agentų įtaka – tiek Sakartvele, bet ir kiekvienoje iš dabartinės Europos Sąjungos valstybių.

Taip pat buvo priimta rezoliucija, kuria Europos Parlamentas pasmerkė Baltarusijos režimo „tęsiamas sistemines represijas prieš šalies žmones ir režimui prieštaraujančius balsus, juos užgniaužiant ir per politiškai motyvuotus ir uždarus teismo procesus“. Ši EP rezoliucija pasmerkė režimo sprendimą įkalinti žurnalistą Andzejų Poczbutą, Nobelio premijos laureatą Alesį Bialackį ir dar keletą aktyvistų. Tokie įkalinimai tik aiškiai parodo režimo bandymus užgniaužti pilietinį įsitraukimą į žmogaus teisių apsaugą ir nepriklausomos žiniasklaidos išsaugojimą.

O Lietuva mini Lietuvos žydų gelbėtojų dieną. „Didieji išbandymai ne tik griauna. Jie taip pat ir pažadina didvyrius. Tuos, kurių darbai kursto negęstančią viltį. Tuos, kurių dėka šiandien kalbame ne tik apie aukas ir budelius, bet ir apie gelbėtojus. Tuos, kurie visoms ateinančioms kartoms perduoda nemarią žinią, kad visada, net ir juodžiausioje naktyje, galime rinktis šviesą“, – mintimis dalinosi mūsų Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. 

NETEKTIS. Mirė Kovo 11-osios Akto Signataras Jonas Šimėnas, su kuriuo daugelį metų žygiavome kartu.

Kovo 16 diena, ketvirtadienis. ​​Tęsiasi EEE jungtinio parlamentinio komiteto posėdis, o po jo buvome kviečiami aplankyti „Energetikos slėnį“ Prancūzijos mieste Belforte. Įspūdinga ekskursija. Pamatėme milžiniškų matmenų branduolines turbinas, kurios čia remontuojamos. Sužinojome apie statorius ir apie rotorius, pagilinome žinias apie įvairių tipų generatorius. Aplankėme ir klasterį, kuriame vyksta vandenilio energetikos tyrimai. Ne juokas. Testuojamos vandenilio sistemos normaliomis ir ekstremaliomis sąlygomis, daug dėmesio skiriama vandeniliniam transportui. Visos konceptualios vandenilio „įkinkymo“ problemos čia – kaip ant delno.

Reiškiau savo paramą ir pasitikėjimą Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) partijos kandidatams į merus antrajame savivaldos rinkimų ture. Patariau žmonėms pakviesti neapsisprendusius ar abejojančius, savo artimuosius, kaimynus, bendradarbius, draugus kovo 19 d. rinktis patikimus kandidatus: Vilniaus mieste – Valdą Benkunską, kuris leis sostinei judėti pirmyn užtikrintai. Klaipėdoje kviečiau balsuoti už Audrių Petrošių ir už naują Klaipėdos amžių! Kitame pamario krašte, Šilutės rajone, kviečiau rinktis itin perspektyvų ir energingą kandidatą Žygimantą Kurlianską. Šilalės rajone – už Joną Gudauską, už jo patirtį ir atsakomybę, Jonas kvietė žmones pagaliau nustoti pyktis ir pradėti vienytis. Kaišiadorių rajone palaikau darbų tęstinumą ir kviečiau balsuoti už dabartinį merą Vytenį Tomkų (kuris dar ir mano buvęs studentas). Raseinių rajonas turi tik vieną pasirinkimą, jei ir toliau nori kartu kurti klestintį regioną, tai – meras Andrius Bautronis tam tinka puikiai.

Kovo 17 diena, penktadienis. Šis tas rimta – jau išduotas arešto orderis suimti Putiną. Tarptautinis baudžiamasis teismas laiko jį kaltu dėl vaikų deportacijos organizavimo iš Ukrainos. Na, tai „truputėlį daugiau“, negu vien tik rutininė prekyba žmonėmis… Vadinkim tai sistemingai organizuota „daugiau negu prekyba“ dešimtimis tūkstančių žmonių, šiuo atveju – vaikų. Dabar jau kailis svils ne tik pačiam Kremliaus dabartiniam šeimininkui, bet ir visiems jo draugeliams, kiek jų dar likę kitose pasaulio valstybėse.

O aš tęsiu savo agitaciją už TS-LKD kandidatus net dvylikoje savivaldybių. Kovo 19-oji jau čia pat, tad pasiūliau mobilizuoti visus prijaučiančius, net jei jie ir abejotų. Alytaus rajone kviečiau balsuoti už merą Algirdą Vrubliauską ir kartu su pokyčiais bei darbais judėti į priekį. Jurbarko rajone kviečiau rinktis Daivarą Rybakovą, kuris primena, kad ūkiškumas partijos neturi ir tikrai nenuvils savo kraštiečių. Kupiškio rajone kviečiau rinktis Dainių Bardauską, kuris puikiai pažįsta šį kraštą ir kurs jo klestinčią ateitį su nauja jėga (gi Mažylių šaknys – kupiškėnų žemėje!). Pasvalio rajone kviečiau balsuoti už merą Gintautą Gegužinską, jo ilgametis darbas savivaldoje ir toliau sėkmingai tarnaus Pasvalio kraštui. Radviliškio rajone kviečiau balsuoti už Jolantą Margaitienę, kuri turi didžiulę patirtį ir puikiai atstovaus šio krašto žmonėms, stiprins savivaldą. Šakių rajone kviečiau balsuoti už Edgarą Pilypaitį, kuris sieks užtikrinti socialinę žmonių gerovę! Štai kokių puikių TS-LKD kandidatų turi Lietuva.

Šiandien iš Strasbūro vykstu į Liuksemburgą, savaitgalį praleisiu kartu su lietuvių bendruomenėmis. 

Kovo 18 diena, šeštadienis. Liuksemburgas – didžioji hercogystė, t. y. monarchija. Gera proga pasamprotauti, o ko galbūt neteko Lietuva, atsisakiusi 1918-aisiais konstitucinės monarchijos perspektyvos ir ryžtingai pasirinkusi respublikos modelį?.. Monarchai simbolizuoja valdžios tęstinumą, tai gal ir stabilumą kažkiek? Su čionykščiais lietuviais šmaikštavome: Lietuvoje miestų gatves asfaltuoja neva merai (užtat juos vis perrenka kitai kadencijai…), o tai Liuksemburge turbūt asfaltuoja didysis hercogas?! Ir ne tik gatves asfaltuoja, ir tramvajaus bėgius tiesia, ir oro transportą vysto… Tai, žinoma, tik pokštai, bet jei rimtai, tai Liuksemburgo miestas ir sudaro valstybės gyventojų daugumą, bet valstybės teritorija nėra tokia jau visiškai mažutėlė. Yra čia ir parlamentas, ir savivaldybės (kas giliau studijuoja Europos integracijos istoriją, turėtų žinoti „Liuksemburgo kompromisą“: kai konfliktas dėl Europos bendrijų galių buvo įsisiūbavęs, vieni net nenorėjo eiti posėdžiauti pas kitus, ir vienintelė tinkama deryboms teritorija tapo Liuksemburgo miesto tarybos salė…). Dabar gyventojų skaičius „auginamas“ ir jau beveik padvigubėjo. Ta valstybė tampa atvira, jie nieko prieš, jei priaugtų ir iki milijono gyventojų. Nekilnojamasis turtas čia košmariškai brangus, labai apsimoka apsigyventi netolimojoje Vokietijoje arba kad ir Prancūzijoje (būtent taip elgiasi ir mano giminaitė Šarūnė, su kuria buvo labai miela susitikti).

Kažkada Liuksemburgas atsisakė tramvajaus, o dabar vėl iš naujo nutiesė bėgius, tiesia liniją ir į oro uostą. Būtent Liuksemburge yra lokalizuotas vienas rimčiausių pasaulyje oro uostų, čia ir ES institucijos, – taigi viskas gyva, įdomu, dinamiška ir atrodo orientuota į ateitį. (Ir tik paskui sužinojau, kad Liuksemburge visas viešasis transportas nemokamas… Visas! Būčiau sužinojęs laiku – o tai būčiau pasilakstęs!)

NETEKTIS. Mirė muzikologas Jonas Vytautas Bruveris. Vieną kartą, viename mano gyvenimo epizode, apie kurį pasaulis taip ir nesužinojo, buvome asmeniškai susitikę… Prieš 50 metų. 

Kovo 19 diena, sekmadienis. Iki rinkimų į Europos Parlamentą – lygiai 14 mėnesių. Tai yra, jie visai čia pat! Be abejo, balotiruosiuosi. Jau nebe pirmą kartą tai viešai pareiškiu. O apie merų rinkimus: džiugu, kad sostinė neatsilieka! Prie mero Sauliaus Jauneikos Molėtuose ir Šarūno Vaitkaus Palangoje, į mūsų „merų komandą“ įsijungia ir Valdas Benkunskas Vilniuje! Tai rimtas pasiekimas TS-LKD. Džiaugiuosi veiksmingai parėmęs ir Gintautą Gegužinskį Pasvalyje bei Dainių Bardauską Kupiškyje. Ir būtinai atkreipkime dėmesį į mūsų kandidatų jaunatvišką veržlumą Vakarų krante: Audrius Petrošius ir Žygimantas Kurlianskas tikrai po ketverių metų sieks maksimumo. Na, o jau 2024-aisiais ateis man eilė bandyti savo „galimybių langą“. Rinkimai tik artėja, jie niekada nenutolsta!