Dienoraštis
Kovo 20–26, 2023 metų 12 savaitė
Kovo 20 diena, pirmadienis. Ir į Briuselį, ir Lietuvon pavasaris ateina iš lėto, bet jau iš tikro smelkiasi. Šiandien kaip tik minima ir pasaulinė Žemės diena – pavasario lygiadienis. Nors, išstudijavus kalendorių, matyti, kad diena prilygo nakčiai dar užvakar. Šiandien dienos trukmė 12 valandų ir net 9 minutės. Vis daugiau šviesos.
Šviesiai nuteikia ir JT paskelbta ataskaita, kad pagal „Pasaulio laimės indeksą“ (angl. World Happiness Report) Lietuva užėmė 20 poziciją tarp laimingiausių pasaulio šalių. Tyrime remiamasi psichologo Edo Dienerio subjektyvios gerovės samprata. Duomenys yra sudaromi matuojant, kaip žmonės vertina savo gyvenimą, kokia atitenka vieno gyventojo BVP dalis, koks medicinos prieinamumas, taip pat vertinama pilietinė laisvė ir korupcijos (ne)paplitimas šalyje. Pirmą vietą jau penkerius metus iš eilės užima – Suomija.
O patsai aš dar kartą atlikau Zimbardo „laiko inventorizacijos“ testą. Kiekvienas gali tą testą atlikti internete (ir netgi būtinai patarčiau tą padaryti). Testas parodo, kokia yra mano praeities, dabarties, transcendencijos savivoka.. Maniau, kad tas požiūris į save metams slenkant keičiasi. Gal ir galėtų, bet mano atveju – ne kažkiek. Šį kartą saviironiškai susiejau testo rezultatus su savo pamėgtomis frazėmis. Tai štai, praeities fatalizmas man būdingas 10 procentų („Manęs taikstydavosi neleisti į šokius“). Praeities pozityvumas 90 procentų („Gimiau gražus“). Dabarties fatalizmas 10 proc. („Visi tik ir žiūri, kaip mane vėl įdarbinti“). Dabarties hedonizmas 80 procentų („Padžiazuokime“). Orientacija į ateitį – 80 procentų („Beje, o kas įdomaus mūsų kitos savaitės darbotvarkėje?“). Transcendencijos aktualumas 50 procentų („Dangaus nenusipelniau, pragaro nenoriu, ką gi, pats tinkamiausias kandidatas į skaistyklą“).
Kovo 21 diena, antradienis. Šiandien į Vilnių atvyko Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Džiaugiantis visuotinio ortodoksų bažnyčios hierarcho dėmesiu mūsų Lietuvai (tokio vizito nepamename per šimtmečius), mums nemažiau svarbu politiniai kontekstai. Juk gana neseniai Maskvos patriarchato iniciatyva keli Lietuvos kunigai ortodoksai pašalinti iš kunigų luomo. Jie nenorėjo būti klusnūs savo hierarchams, kurie žinomai susiję su Kremliaus politiniu režimu. Baltramiejaus I valia jų kunigystė atstatyta. Dabar jau jie turės Vilniuje savo maldos namus. O daugeliui teko glaustis pasimelsti katalikų šventovėse arba ir ne šventovėse. Ilgainiui gali atsirasti galimybė sukurti ekumeninio patriarchato (nelabai suprantamas žodis, bet…) egzarchatą. Momentas istorinis. Nuo 12-ojo iki pat 18-ojo amžiaus Lietuva buvo Konstantinopolio patriarchato Kyjivo metropolijoje. Rusijos smelkimasis dominuoti IR religijos pagalba mūsų kraštuose per ilgus šimtmečius labai ženklus. Dabar, mūsų akivaizdoje, bręsta lūžis…
Kovo 22 diena, trečiadienis. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos (ENVI) komitete šiandien buvo diskutuojama apie atkūrimo ir atsparumo finansavimo kontrolę bei planą: Komisija turi sugriežtinti patikras ir priežiūrą. Tai leistų užtikrinti, kad pinigai laiku pasieks galutinius gavėjus ir valstybės narės jų nenaudos kitiems tikslams.
Kovo 23 diena, ketvirtadienis. Po vizitų užsienyje, posėdžių EP, grįžau į Lietuvą. „Kilpa“ žemėlapyje išėjo įmantri: Vilnius – Miunchenas – Miunsingenas – Butenhausenas – Strasbūras – Liuksemburgas – Briuselis – Ryga – Vilnius. Ir iškart grįžęs nuvykau į Vilniaus Antakalnio gimnaziją. Gimnazistams ir mokyklos bendruomenei galėjau prisistatyti kaip „senas antakalnietis“, juk čia gyvenau net 5 savo studijų metus, o dabar Antakalnyje – gyvena mano dukros šeima. Skaičiau paskaitą gana įprastine tema „Iššūkiai mūsų tautai prieš 100 metų ir dabar“. Bet šįkart tapau tarsi integruotos užsienio kalbų pamokos dėstytoju: moksleiviams užduotis kitai pamokai – papasakoti užsienio kalbomis tai, ką išgirdo iš manęs apie mūsų tautos iššūkius. Kuo įvairesni metodai pasirenkami, tuo geriau jaunimas suvokia Vasario 16-osios Lietuvą, Europos praeitį ir dabartį. Ir tuo akyliau jie kurs Lietuvos ateitį! O mokykla labai įdomi, pastatyta tarpukariu. Dar sužinojau, kad būtent čia savo veiklą pradėjo legendinė grupė „Foje“!
Iš Fit for 55: Europos Parlamentas ir Taryba pasiekė preliminarų susitarimą dėl švaresnio jūrinio kuro, prašydami nuo 2025 m. sumažinti laivų išmetamų teršalų kiekį 2 proc., o nuo 2050 m. – 80 proc., kad ES taptų neutrali klimatui. Globaliu mastu tai ir ambicinga, ir novatoriška.
O ES klimato įstatyme nustatyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo tikslai – iki 2030 m. jų turėtų sumažėti iki 55 proc. Tų veiksmų „objektu“ įprastai laikome anglies dioksidą, bet nepamirština, kad tai tik viena iš daugelio šiltnamio efektą sukeliančių dujų… Tų dujų rūšių yra daugiau, tai ir metanas, ir azoto oksidas, šilumos „gėrikai“ – hidrofluorangliavandeniliai, perfluorangliavandeniliai ir kt. O priemonių imamasi įvairių: transporto išmetamųjų teršalų mažinimas, miškų ir kitų anglies dioksido surinkimo vietų plėtimas…
Kovo 24 diena, penktadienis. Iš ryto nuotoliniu būdu pasisakiau Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos konferencijoje, tema: „Žemės ūkio mokslai verslui: Žaliojo kurso iššūkiai ir galimybės“. Problematikos aktualumas neabejotinas. Pasakojau apie EP ir kitų europinių institucijų veiksmus įgyvendinant Žaliojo kurso strategijas bei sąsajas su šiandieniniais išbandymais žemės ūkiui. Kalbėjau apie nekintančius žalinimo tikslus ir naujai iškylančius diskusijų aspektus. Pristačiau dvi iš keliolikos Žaliojo kurso strategijų – „Nuo lauko iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategiją. Abi tiesiogiai daro įtaką žemės ūkio veiklai. Paskui susiejau dar ir su tarptautine prekyba, galimybe per ją veikti trečiąsias pasaulio šalis, kad ir ten būtų paisoma klimato kaitos iššūkių.
O Europos Vadovų Taryboje EP pirmininkė R. Metsola kalbėjo apie mūsų visų veikseną dėl Ukrainos: mes esame stipresni, kai veikiame kartu. Pabrėžė, kad: „Turime dar labiau sustiprinti savo solidarumą su Ukraina ir skatinti Europos investicijas bei konkurencingumą – politiniu, ekonominiu, humanitariniu ir kariniu požiūriu“. Nuolat reikia galvoti apie tolesnius veiksmus: amunicijos pristatymą – Ukrainai ir Europai; uždaryti visas likusias spragas dėl sankcijų paketų, reikia, kad jos būtų tinkamai įgyvendintos, privalome toliau bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis, kad jos irgi būtų įtrauktos. Taip pat pasveikino Tarptautinio baudžiamojo teismo veiksmus, išduodant arešto orderius. Ir kad vien TBT veiksmų nebus gana, palaikome specialaus tarptautinio tribunolo, skirto agresijos nusikaltimui prieš Ukrainą, įsteigimą.
Vakare – malonus netikėtumas ir gražus sutapimas: Jaunųjų konservatorių lygos 30-mečio minėjime šalia manęs atsisėdo profesorius Vytautas Landsbergis. Matuojant pagal amžių, išeina maždaug pagal principą „30, 60, 90“. Apsikeitėme naujausiomis knygomis. Mano knygos veiksmas tai sustoja 2022-ųjų gruodžio 31-ąją, o Vytauto Landsbergio – „užbėga“ ir į šiuos, 2023-iuosius. Jo toks jaunatviškas entuziazmas, kad nesitikėk pasivyti. Minties aiškumas, įžvalgų aktualumas, visai ne gėda cituoti ir percituoti. Ką ir dariau savojoje knygoje „Vėl karas Europoje“. Ir anos knygos „motto“, ir pabaiga – Vytauto Landsbergio ankstesnių tekstų citatos, tai su visomis tomis citatomis jam ir įteikiau. O dabar dar turėsiu ir jo autografą su pagarbiu įrašu: „kolegai europarlamentarui…“.
Didžioji dienos dalis praėjo strategiškai svarstant apie artėjančius rinkimus. O jie artėja, lyg kokia griūtis, visi kone iš karto: ir rinkimai į Europos Parlamentą (balotiruojuosi!), ir į Prezidento postą (ar kartosis scenarijus, buvęs prieš 5 metus?), ir į Seimą. Tą artėjimą kažkiek maskavo savivaldos rinkimų triukšmelis, dabar jis jau tyla, ir pasijunti kone finišo tiesiojoje. O tos „tiesės“ ilgis – daugiau negu metai, daug ką galima per tą laiką nuveikti sėkmės vardan.
Kovo 25 diena, šeštadienis. Aplankiau savo draugą Serhijų, pakankamai žvalus. Įdėmiai stebi padėtį Ukrainoje. Daug skaito. Šiandien jau 395-oji Rusijos karo prieš Ukrainą diena… Šiandien ir Baltarusijos Laisvės diena, Baltarusijos nepriklausomybės 105-osiosios metinės. Istoriškai ši data patenka į nepriklausomybių deklaracijų šioje geopolitinėje erdvėje seką: po Vasario 16-osios Lietuvoje, po Vasario 24-osios Estijoje – Kovo 25-oji Baltarusijoje. Deja, bet Baltarusijai nepriklausomybės įtvirtinti nepavyko. O dabartinis degraduojantis diktatoriškas Minsko režimas šalyje vis labiau gniaužia bet kokias žmogaus teises, laisvą žodį. Visgi ši Laisvės diena telkia baltarusių opoziciją ir baltarusių tautos demokratinius siekius. Ši data, kurią Lukašenka yra uždraudęs, skatina nenustoti kovoti dėl laisvės, demokratijos ir pilnaverčio tautos būvio, net kai yra iš tikrųjų sunku. Kai tebevyksta autoritarinio režimo represijos prieš savo žmones, kai jie toliau grūdami į kalėjimus… EP nuolat kartoju – Baltarusijos režimui reikia tokių pat sankcijų kaip ir Rusijai, nes Lukašenka savo šalį nuo pat pirmos dienos įtraukė į karą prieš Ukrainą, leisdamas agresorės kariuomenei naudoti savo logistiką, žemę. O baltarusių tautos išsivadavimas nuo Lukašenkos režimo, demokratiniai siekiai priklauso ir nuo viso demokratinio pasaulio ryžto remiant Ukrainą, jos pergalę.
Vakare perskaičiau žinias, kad ateina naujų grasinimų iš Rusijos: dalysis su Baltarusija taktiniu branduoliniu ginklu, dislokuos jį Baltarusijos teritorijoje. Tai – dar vienas Kremliaus ėjimas hibridinio karo šachmatuose. O Baltarusijos režimas toliau stumiamas ir nesustabdomai ritasi gilyn į bedugnę.
Kovo 26 diena, sekmadienis. Europoje įvedamas „vasaros laikas“. Vėl perstumiame laikrodžių rodykles per vieną valandą į priekį. O sprendimas nieko nekeisti – t. y. ir toliau „sukioti“ laiką – buvo ir tebelieka politinis, voliuntaristinis, kai kurių valstybių sprendimas.
Atradęs kažkiek atliekamo laiko ir patausodamas akis, paskaitinėjau savo pusseserės pusbrolio (atkreipkit dėmesį į giminystės ryšį!) aktoriaus Sauliaus Sipario knygą (turbūt reikėtų vadinti memuarais). Sauliaus vartojami pamėgti žodelyčiai visai adekvatūs, atsispindi ir knygų pavadinimuose, o kai kurie būna visai aromatingi. Skaityti buvo įdomu, daug jo papasakotų epizodų žinau „iš gyvenimo“, juk teko su juo bendrauti. Vaikystėje, pasirodo, jis mane laikė „keistu akiniuočiu“. Kitką žinojau (kaip ir daugelis) iš viešosios erdvės, juk buvo stebimas spektakliuose, filmuose, televizijos laidose. Vienoje knygoje paskyrė pastraipėlę ir Akto atsiradimui (man smagu!). Na, pagal jo knygos koncepciją, tai – Fortūnos grimasa. Toks šyptelėjimas.