Dienoraštis 

Gegužės 8–14, 2023 metų 18 savaitė

Europos Parlamento nuotrauka iš Liudo Mažylio atstovaujamos Europos liaudies partijos frakcijos posėdžio.

Savaitė, kai daug muzikos. Muzikos savaitė! O gal – savaitė kaip muzika?

Gegužės 8 diena, pirmadienis. Kelionėje iš Vilniaus per Varšuvą į Strasbūrą lydėjo muzikalus nusiteikimas. Gal kad šią savaitę „Eurovizija“? Lėktuve aidi Šopenas. Kai tyla – pats niūniuoju ką nors lenkiško. Kad ir Marylios Rodovič senų, labai senų laikų hitus. 

Atkakus į Vogėzų papėdes, apėmė noras vėl pabūti lengvabūdžiu. Štai – gimiau gražus! Paskui susimąstau. Taip. Gimiau gražus, bet ir švarkas priduoda. Dar pamąstau. Taip. Gimiau gražus, bet ir kirpėjas meistras. Šypsausi, ir aplinkiniai man šypsosi. Paskui susimąstau dar ir dar. Pagal vieną tokią itališką dainą pradedu skaičiuoti meiles. Ir va: spelleris neleidžia. Toks tas gyvenimo cenzorius. Pakeičiu sakinio formuoluotę. Skaičiuoju, kiek meilių ištiko vis tose pačiose Vogėzų papėdėse. Apgaunu spellerį. Meilių – tas žodis jam atrodo būdvardžio daugiskaitos kilmininkas. Vardininkas meilūs, kilmininkas meilių, ir taip toliau, tad jis leidžia taip rašyti. Bet aš ne apie tai, o apie daiktavardžio daugiskaitą. Spelleris leidžiasi apgaunamas tik iš dalies: meilės (jam daiktavardžio vienaskaitos kilmininkas), meilių (būdvardžio daugiskaitos kilmininkas), meilėms, meiles… stop, jau jis neleidžia. O juk man reikia pagal tą itališką dainą – apie meiles, dingstančias mėlyje. Būtent taip. Tai ne apie kurią nors vieną meilę, o šią, vienintelę ir milžinišką kaip pasaulis, nedalomą kaip saulė. Tai ne apie neišmatuojamą meilės gylį – apie tai buvo visai kitoje dainoje, ne itališkoje. Tai apie visas, apie viso gyvenimo meiles. Tai ne apie mano svajones paryčio valandomis Vogėzų papėdėse (o gal ir apie svajones), tai bandymas išversti iš italų kalbos liūdniausią (bene) šiame pasaulyje dainą: L‘ultimo treno della notte. Paskutinis nakties traukinys. Ten patys gražiausi, tokie vieninteliai žodžiai: meilė, vasara, likimas, tu, aš, meilė visada kaip kelionė… Tik gerai įsiklausęs ir tobulindamas italų kalbos žinias suvoki, kad žodžių junginiai visai ne švelnūs, jie rėžia kaip peilis: „Šį vakarą aš išvyksiu. Vasara baigiasi. Turime atsisveikinti štai taip. Tu niekada nežinai, kada meilė baigsis. Neklausk, ar grįšiu. Jei toks likimas, tave dar susitiksiu. Kur ir kada? Ak. Tarp šviesų, blėstančių mėly. Paskutinis nakties traukinys nusineša meiles“. Daugiskaita. Gli amori. Meiles. Nedviprasmiškai. Lemtingai. Kad ir kaip to nenorėtų leisti spelleris, bet taip. Paskutinis nakties traukinys nusineša meiles, pasiklystančias mėlyje. Nakties – kaip gyvenimo.

O šios savaitės Strasbūro plenarinėje sesijoje EP ir toliau veiksime dėl ES ateities. Bendros mūsų, europiečių, vertybės negali būti suvokiamos kaip savaime suprantamos. Tad dar šiomis dienomis spręsime makrofinansinės paramos Moldovai klausimą bei sieksim, kad kuo daugiau lengvatų būtų nustatyta prekėms iš Ukrainos. Taip pat darbotvarkėje nemažai dėmesio Žaliojo kurso tikslams – svarstysime naują ES judumo mieste sistemą, energetikos sektoriuje išmetamo metano kiekio mažinimą, bendrą žuvininkystės valdymą ES, tvaraus ES dumblių sektoriaus kūrimą. Vyks ir diskusija dėl ūkininkų vaidmens sudarant sąlygas žaliajai pertvarkai ir atspariam žemės ūkio sektoriui. Neišvengsime ir Baltarusijos režimo klausimo, debatuose – dėmesys nežmoniškam elgesiui su įkalintu žinomu opozicijos lyderiu Babaryka.

Gegužės 9 diena, antradienis. Vėl apie muziką. Tik aš vėl ne kaip visi. Visiems rūpi, kaip Liverpulyje seksis Monikai Linkytei, o aš iš pasaulinio tinklo išsišaukiu klipą Penny Lane, o tai – legendinis Liverpulio ketvertukas: žinoma, Bitlai.

Šiandien minime Europos dieną. 1950-aisiais paskelbta Šumano deklaracija. EP pirmininkė Roberta Metsola užduoda toną, primindama, kad greta gerovės ir bendros rinkos idėjų, toji deklaracija teigė apie taikos bei saugumo Europoje siekį. Tą pačią mintį apie Europos integracijos istoriją, sąsajas su dabartimi tęsė ir vakar EP plenarinių posėdžių salėje kalbėjęs Vokietijos kancleris. Apie iššūkius agresyvaus Rusijos karo Ukrainoje jis kalbėjo visiškai konkrečiai, paminėjo integruotą ekonominį planą remti Ukrainą amunicija ir teigė, jog neturim leistis įbauginami Rusijos. „Praeitis nenugalės ateities, o mūsų ateitis – ES“, – šiuo sakiniu savo kalbą užbaigė Olafas Scholzas. Kalbos viduryje paminėjo ir Europos Žaliąjį kursą, kad palaikytume aukštus aplinkosaugos standartus ne tik ES. Taip pat ir tarptautinių prekybos sutarčių plėtrą, o tai juk ir mano, kaip EP nario, atsakomybės sritis. Ar viskas taip jau sklandu buvo O. Scholzo kalboje? Pritariau savo ELP frakcijos pirmininkui Manfredui Weberiui, kad Vokietija turėtų siųsti Ukrainai dar aiškesnę paramos žinią, ir kad ne Macrono susitarimai su Vokietija reiškia demokratijos plėtrą. 

Gegužės 10 diena, trečiadienis. Prieš dvidešimt metų, 2003 m. gegužės 10–11 d., įvykęs referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pademonstravo išskirtinę Lietuvos piliečių politinę vienybę. Mes ne tik išreiškėme didelį savo pasitikėjimą Europa, bet ir stengėmės paskatinti kitas būsimas nares. Šiandien, 2023-aisiais, būdami pilnaverčiais ES nariais, į 2003 m. referendumą galime žvelgti vertindami kai kuriuos tęstinius Lietuvos politikos raidos bruožus. 

Tuo metu pasakyti „taip“ ES narystei Lietuvoje buvo siūloma akcentuojant pokytį, mūsų istorinę patirtį. „Į patikimesnę, stabilesnę demokratiją“, „į saugesnę geopolitinę erdvę“, „į stabilią rinkos ekonomiką“, „narystė apsimokės ekonomiškai“ – apie tokius argumentus Lietuvos piliečiams buvo siūloma pagalvoti ir apsispręsti. Ar daug kas pasikeitė per 20 metų? Ir taip, ir ne. Taip, suklestėjome. Taip, per tuos dvidešimt metų tebesame tvirtai apsisprendę būti ES, nuolat stipriname tiek savo, kaip ES piliečių tapatybę, tiek savo politines pozicijas…

Išėję iš dirbtinai sukurtos sovietinės imperijos mes pasijutome savi, pasijutome namuose, Europoje. Toks jausmas buvo jaučiamas dar iki stojimo į ES. Bet buvo svarbu, kad naryste ES, referendumu mes užtvirtinome tą siekį, grįžimą namo. Tai buvo labai svarbu. Ir štai, jei valdžia demonstruoja tinkamą valdymą, pertvarko institucijas, iš Europos fondų „primokama“, kad tos reformos vyktų. Per kitas priemones paramą galėjo gauti įvairūs gyventojų segmentai – ir ūkininkai, ir studentai… Tada buvo visiškai akivaizdu, kad kai tapsime ES nariais, būsime biudžeto recipientai – mes „įmokėsime“ į ES biudžetą, tačiau atgausime dar daugiau. Tai turėjo prisidėti prie Lietuvos suklestėjimo, taip ir įvyko. Užtenka palyginti nuotraukas, kaip atrodė Lietuvos miestai ir miesteliai iki įstojimo į ES, ir kaip atrodo dabar. Na, o tuo tarpu šiandien Merkinėje ir Lazdijuose buvo išniekintos mūsų partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūros… Taip galėjo pasielgti tik pigūs Rusijos režimo provokatoriai… Toks vandalizmas niekaip nesusijęs su europietiškomis vertybėmis.

Šalia posėdžių ir balsavimų mano darbotvarkėje – net trys interviu žiniasklaidai. Kalbėjau ir LRT portalui, ir radijui, ir „FM99“. Temos įvairios – Lietuvos narystės ES referendumo 20-metis, šios savaitės EP plenarinės sesijos aktualijos ir mano būsima penktadienio paroda Vilniuje. 

Gegužės 11 diena, ketvirtadienis. Laukiau savo šiandienos pasisakymo (gana vėlyvo Lietuvos laiku) EP debatuose dėl žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų pažeidimo atvejų, o tiksliau – situacijos Baltarusijoje. Lukašenka toliau tęsia asmeninį karą prieš savo tautą…

Baltarusija paversta šalimi – lageriu, kur į nelaisvę kemšama vis daugiau politinių kalinių. Egzistuoja teismų konvejeris: paskirtieji neva teisėjai, nuteisia politinius aktyvistus fiziniam susidorojimui. Mes turime, visų pirma, reikalauti, kad būtent teisėjai – o jų vardai ir veidai žinomi – būtų patraukti į universalią jurisdikciją kaip nusikaltėliai. Šiuo metu vyksta nežmoniškas elgesys su žinomu opozicijos lyderiu Viktaru Babaryka. Į EP darbotvarkę klausimas buvo įtrauktas ypatingos skubos tvarka. Prisiminkime, jis buvo suimtas 2020-aisiais Baltarusijos prezidento rinkimų išvakarėse, įkalintas, o 2021 metais „nuteistas“ 14 metų kalėti. 2023-ųjų balandžio pabaigoje buvo perkeltas į ligoninę, kur jam atlikta ir operacija. Jo ir kitų opozicijos atstovų hospitalizacija nuo smurtinių sužalojimų tai ypač ryškiai parodo. Viktaro Babarykos atvejis tik vienas iš pusantro tūkstančio… juk yra įkalinami ir Nobelio premijos laureatai, žmogaus teisių aktyvistai, žurnalistai ir net nepilnamečiai. O juk Lukašenkos režimas suima nieko kaltus baltarusius už jų laisvą mintį, veikseną. Tūkstančiai palaužtų likimų. Deja, Lukašenka taip „gelbėdamas“ savo režimą dar labiau tolina baltarusių tautą nuo demokratijos. Šios šalies oficialių santykių su ES faktiškai neliko. Tad mes ir toliau turime remti baltarusių tautos demokratinius siekius. ES privalo toliau sistemiškai plėsti individualias sankcijas Minsko režimo pareigūnams, įskaitant teisėjus, ir taikyti Baltarusijos režimui sankcijas, ne silpnesnes negu tos, kurias taikome Rusijai.

O dar ir Zaporožės AE – teroristų rankose… Taip kalbu apie Rusiją, kuri ten savivaliauja. Situacija darosi kritinė. Nuo pernai kovo mėnesio ten įsitaisiusios agresorės Rusijos pajėgos. Dabar TATENA vadovas praneša, kad netoliese esančiame Enerhodaro mieste (kuriame ir gyvena žmonės, aptarnaujantys elektrinę) vyksta gyventojų evakuacija. Pirmadienį skelbtais duomenimis, daugiau nei 1600 žmonių buvo perkelti gilyn į Rusijos okupuotas Ukrainos teritorijas. Rusijos veiksmai liudija apie potencialų karinį eskalavimą. Kitas paaiškinimas – galimai atominėje elektrinėje įvykęs incidentas. Dėl šios situacijos aš vakar, gegužės 10 d. kreipiausi į Europos Komisiją. Zaporožės AE pagaminta elektra sudaro beveik 50-60 proc. elektros energijos nacionaliniame tinkle. Todėl bet kokie Rusijos bandymai Zaporožės AE prijungti prie okupuotų Krymo ir Donbaso teritorijų elektros tinklų turi būti pasmerkti. Turime didinti tarptautinį dėmesį situacijai Zaporožės AE, kad išvengtume branduolinės katastrofos. Gi tai didžiausia atominė elektrinė Europoje. ES taip pat privalo imtis didesnio vaidmens tiesiogiai dalyvaujant Zaporožės AE saugumo užtikrinime, bendrai organizuojant ekspertines misijas su TATENA.

Muzikos savaitė tęsiasi. Daugelis sužavėti šiemetine „Eurovizija“, nors girdžiu ir komentarą, kad „šio konkurso neigiamas bruožas – kad jie dainuot nemoka“… Na, Varšuvos oro uoste, laukdamas lėktuvo grįžti į Vilnių, gaunu ir aš akies krašteliu pažvelgti į Monikos Linkytės pasirodymą. „Eis!“ – įvertinam. Taip, tikrai, įėjo į finalą (ir ten užims 11 vietą). 

Gegužės 12 diena, penktadienis. Pristatydamas atvirukų parodą „Atpažintas Vilnius“, šįvakar sulaukiau ypatingos žmonių auditorijos Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Atėjo muziejininkai, kolekcininkai, bibliotekininkai, buvę bendramoksliai, bendradarbiai, giminaičiai bei artimieji (įskaitant abi anūkes). Jie sakėsi nesigailėję, kad paaukojo gražaus penktadienio vakaro valandą, jog pažvelgtų į savo mylimą miestą kitų, seniai gyvenusių žmonių, akimis ir… atpažintų jį! Parodos metu  pristačiau atvirukus su pieštais Vilniaus vaizdais. Tai savotiška mano dovana Vilniui 700-ojo gimtadienio proga. O patys atvirukai atspindi skirtingus Vilniaus istorinius laikotarpius bei įvairius dailininkų stilius. 

Įvairiais laikais išleista daugybė atvirukų, skirtų įvairioms Lietuvos vietovėms. Neabejoju, kad Vilnius tikrai pirmauja. O greta fotografinių įdomų segmentą sudaro pieštieji Vilniaus vaizdai. Tokių turbūt yra daugelio privačiuose archyvuose. Ne išimtis ir Mažylių giminės archyvas. Tad kolekcijos pagrindą sudaro kažkada Mažyliams siųsti bei pačių įsigyti atvirukai. Tie laikai siekia mano vaikystę bei paauglystę ir sukelia nostalgiškus prisiminimus ne tik apie žmones, kurių galbūt jau nebėra, bet ir apie vaizdus, kurie neabejotinai pakitę. „Et les maisons, les routes, les avenues, sont fugitives, hélas, comme les années“ (bandant išversti į lietuvių, mūsų vertėjams gavosi: „Ir keliai, namai, alėjos, deja, praeina kaip ir metai“ (Marcelio Prousto romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ finalinis sakinys. Aš rizikuočiau versti „judūs, kaip ir metai“… ). Pačią parodą apžiūrėti bus galima dar iki pat birželio pabaigos. O prieš tai ryte lankiausi Vilniaus licėjuje, skaičiau paskaitą „Iššūkiai mūsų tautai prieš 100 metų ir dabar“, sulaukiau įdomių moksleivių klausimų. Neseniai gi stebėjome Karolio III karūnavimą, o jie puikiai žinojo, kad ir Lietuva po Vasario 16-osios galėjo tapti monarchija! Tikrai buvo malonu pabendrauti su išskirtinai gabiu jaunimu.

Gegužės 13 diena, šeštadienis. Limo – mano draugo nuo vaikystės laikų – gimtadienis. Kažkada, mane sveikindamas 50-ųjų gimimo metinių proga, jis parašė: „Liudai, mums tik 50!“. Dabar jam grąžinau „patobulintą“ frazę: „Limai, mums tik 70!“. 

Gegužės 14 diena, sekmadienis. Lyg dar būtų mažai muzikos – Romo Kalantos žūties 51-osios metinės paminimos irgi per muziką. Taip ir Jo žūties vietoje (Jaroslavo Cechanovičiaus „Requiem“), taip ir vakare Muzikiniame teatre (šalia Jo žūties vietos – roko opera „1972“). Dar nežinau, ką iš spektaklio programos sužinosiu: kad su Romu Kalanta keletą mėnesių mokėmės tose pačiose sienose. Aš – dieninėje mokykloje, jis vakarinėje. Paskui aš išvykau į Vilnių. Jis – artyn Dievo… Tikrai puiki muzika savaitės pabaigai. O ar buvo ji, šią savaitę, bloga?!

Rytoj ir vėl į Vilnių, artyn Baltarusijos temos. Baltarusijoje režimas ir po 51 metų daro lygiai tą patį: Minske 2023-aisiais, kaip ir Kaune 1972-aisiais. Skenuoja demonstrantų nuotraukas, šifruoja po vieną (laiko gi turi!), sufabrikuoja bylas ir – į kalėjimus.