DIENORAŠTIS. LIEPOS 10–LIEPOS 16, 2023 METŲ 26 AVAITĖ

Liepos 10 diena, pirmadienis ​​

Jog jau sukako 500 dienų nuo agresyvaus Rusijos karo Ukrainoje pradžios, priminė EP pirmininkė Roberta Metsola, atidarydama eilinę Europos Parlamento sesiją. Labai gerai, kad nepamiršo ir priminė. Šlovė narsiai Ukrainos tautai! Ir nenustokime baisėtis tuo, ką daro agresorė, ir nuolat aktyvinkime savo veikseną. Juk, veikę visas tas dienas pakankamai nuosekliai, vis dėlto galėjome padaryti ir daugiau, ir greičiau. O karo likimas sprendžiasi ne tik frontuose. Sprendžiasi ir tarptautinėse organizacijose. Ši savaitė savaip lemtinga. Posėdžiaujant Strasbūre – mintys apie  NATO viršūnių susitikimą Vilniuje.  Tikimės, kad pavyks pažengti stabilios saugumo architektūros link.

Liepos 11 diena, antradienis

Pasisakiau šiandienos EP plenarinės sesijos debatuose Strasbūre dėl COVID-19 pandemijos metu įgytos patirties ir rekomendacijų ateičiai. COVID patirtis mums įdiegė suvokimą, kiek daug

galima nuveikti ir įveikti kartu. Pandemija suaktyvino platesnį mąstymą – ne tik solidariai dalijomės skiepais, bet ir permąstėme bendrų tyrimų, registrų, duomenų bazių svarbą, ir ne vien užkrečiamų ligų srityje. Prabilome ir apie Europos sveikatos sąjungą. Mokslo pažangos vaisiais – kitaip, negu tai buvo su skiepais – moderniomis lėtinių ligų gydymo priemonėmis – gali naudotis ne visi europiečiai, egzistuoja ryški atskirtis tarp Rytų ir Vakarų, nes gydymas tiesiog neprieinamas dėl jo brangumo. Tikslo siekiame pavieniui, o esama daug sektinų pavyzdžių. Štai Lietuva per pora metų įdiegė hepatito C prevencijos programą, patikrintas jau kas antras suaugęs Lietuvos gyventojas – beje, asmeniškai ir kažkiek prisidėjau prie tos programos įdiegimo (o didžiausius nuopelnus priskirčiau savo vaikystės laikų bičiuliui profesoriui Limui Kupčinskui), ir jau buvau patikrintas (išduosiu privačią medicininę paslaptį – hepatito C viruso nenešioju). Taigi ir iškėliau klausimą plenarinėje: o kodėl panašios, ir dar didingesnės, programos negalėtų vykti ir visos Europos mastu?..

Tarp daugelio debatų ir balsavimų kartais „pasimeta“ ir labai svarbūs. Štai, pavyzdžiui, šiandien patvirtinome Europos lustų aktą, tai padės užtikrinti, be kita ko, garantuotą apsirūpinimą puslaidininkiais.

Atšventėme ir Europos liaudies partijos 70-metį. Tik pamanykit, ši transeuropinė partija nedaug tėra už mane senesnė! Tada, 1953-aisiais, tai dar vyko Anglių ir plieno bendrijos parlamentinės asamblėjos rėmuose. O įsisteigė rimčiausia, didžiausia ir ilgalaikiškiausia frakcija.

Liepos 12 diena, trečiadienis

Šiandien EP balsavome dėl Gamtos atkūrimo reglamento. Negalėjau balsuoti „prieš“ – juk gamtos apsauga reikalauja greitų ir ryžtingų postūmių. Negalėjau balsuoti ir „už“ – dokumento tekstas to nevertas. Susilaikymas šiuo atveju buvo vienintelė galima mano pozicija. Balsavau gerai viską apsvarstęs, niekieno „neprispaustas“, o pilnai naudodamasis laisvo mandato teise. Tą ir pabrėžiu, tuo ir mėgaujuosi. Ir esu atviras tolesnėms diskusijoms dėl Žaliojo kurso ateities. Štai iškart po balsavimo paaiškinau savo poziciją lankytojams iš Lietuvos. Ir jie puikiai mane suprato! O diskutavome ne tik apie gamtą, kalbėjomės ir apie kitas europinės politikos sritis, ir, žinoma, apie Lietuvą.

Po balsavimo dėl rezoliucijos dėl per COVID-19 pandemiją įgytos patirties ir rekomendacijų ateičiai, publikuotas pranešimas „Liudas Mažylis. Privalome suvienodinti sveikatos paslaugų kokybę visoje Europoje“. Juo susidomėjo ir regioninė žiniasklaida, tai rodo, kad tai aktualu ir nacionaliniu lygmeniu, pavyzdžiui, nuoroda: https://aina.lt/liudas-mazylis-privalome-suvienodinti-sveikatos-paslaugu-kokybe-visoje-europoje1/

Liepos 13 diena, ketvirtadienis

Pasibaigus NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, keletas mano įžvalgų stebėjus situaciją iš Strasbūro. Pozityvo mūsų regionui yra, aiški žinutė – rytinis NATO flangas bus stiprinamas. Kalbame jau ne tik apie atgrasymą, o ir apie gynybą. Pagrindinė ir svarbiausia NATO sąjungininkė JAV Vilniuje taip pat ne kartą pakartojo apie Aljanso įsipareigojimą ginti kiekvieną colį. Kita pozityvi žinia – Turkija prižadėjo neblokuoti Švedijos narystės NATO. Taip Baltijos jūra taps NATO „vidaus ežeru“. Bet drįstu teigti, kad mes realiai neišgirdome nieko konkretaus dėl Ukrainos. Buvo tik pakartotas Šiaurės Atlanto sutarties 10 straipsnis, kuris numato, kad Europos valstybė gali tapti NATO nare, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių ir įvykdžius tam tikrus įsipareigojimus. Taigi apie Ukrainos narystės NATO perspektyvą nebuvo pasakyta beveik kad visiškai nieko. Apmaudu. Na, bet yra ir tam tikro postūmio. Bus steigiama Ukrainos ir NATO taryba. Vokietija, Prancūzija įvardijo labai aiškią karinę paramą, kurios Ukrainai reikia kuo greičiau ir daugiau. Beje, NATO viršūnių susitikime buvo juntamas stiprus ES „pėdsakas“. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen vėl išreiškė palaikymą Ukrainai dėl narystės ES. Turkija kalbėjo apie glaudesnio santykio su ES siekį. Man, kaip daugelį metų besigilinančiam į ES integraciją, tai labai įdomus Turkijos žingsnis. Toks tarsi grįžimas į praeitį, kai jie siekė pilnos narystės ES. Ar jie to tikisi vėl siekti, juolab pasiekti? Na, bet akivaizdu, kad Turkijai būtinas glaudesnis ekonominis bendradarbiavimas su Europa. Ir apibendrinant šias ypatingas dienas visai Lietuvai, svarbu, kad tie ryžtingi žingsniai dėl ateities saugumo būtų daromi jau dabar.

Liepos 14 diena, penktadienis

Baigėsi paskutinė šio „semestro“ EP sesija Strasbūre. Buvo svarbių sprendimų, kraštutinai poliarizuotų debatų – visko buvo! O man nuoširdžiai talkino ir du mano padėjėjai iš Lietuvos – Sandra ir Dominykas. Kartu su jais parskridome į Lietuvą.

Liepos 15 diena, šeštadienis

Dariaus ir Girėno žygdarbio 90-metį paminėjom Anykščiuose, bibliotekoje. Juk kaip tik Puntuko akmenyje mūsų lakūnų atminimas ir yra įamžintas! Nutariau pademonstruoti savo turimas relikvijas – per Atlantą „Lituanikos“ 1933-aisiais atgabentą laišką, taip pat korespondenciją, kurią lėktuvu „Lituanica-2“ 1935 m. atskraidino Feliksas Vaitkus. Tai – vardai, patekę į pasaulio aviacijos istoriją.

Savo asmeninės kolekcijos vokų parodą pavadinau „Lietuvių transatlantiniai skrydžiai filatelijoje“. Eksponate – tik keletas vokų, bet tai šventos mūsų tautai relikvijos: laiškai, kuriuos per Atlantą pergabeno legendiniai mūsų lakūnai. Minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 90-ąsias metines tai tapo proga padiskutuoti apie šią ypatingą istoriją mūsų šaliai. S. Darius ir S. Girėnas atsimenami kaip tautos didvyriai, išskirtinai nusipelnę Lietuvai. Bet jie nusipelnė ir visam pasauliui – kaip atkakliai savo tikslo siekę sportininkai, kaip Šiaurės Atlanto oro erdvės tyrinėtojai, atlikę unikalų preciziško tikslumo skrydį, beje, ir kaip pašto lakūnai, sąžiningai atlikę savo pareigą: žūdami suspėjo išsaugoti gabentus laiškus. Papasakojau ir apie tai, kaip unikalūs eksponatai atsidūrė mano asmeninėje kolekcijoje.

Esu patenkintas, kad laiku susipratau įsijungti į Dariaus ir Girėno garbingo skrydžio 90-ųjų metinių paminėjimą. Paminėti tą datą susipratau ne aš vienas. Energetikos institutas pakvietė susipažinti su legendinės „Lituanicos“ kopija ir netgi joje pasėdėti. Vyko renginys Kaune, kuris lygiai prieš 90 metų ir buvo skrydžio iš Niujorko tikslas. Vyko renginiai ir gimtosiose lakūnų vietovėse Žemaitijoje. Dabartinis mūsų Prezidentas nuvyko į Soldiną, lakūnų žūties vietą (dabar tai Lenkija, Pszczelnikas). Ir aš ten buvau 1993-aisiais, kai minėjome skrydžio 60-metį, kartu su Kauno miesto savivaldybės tarybos nariais, o taip pat ten tada atvyko tuometinis premjeras Šleževičius bei profesorius Landsbergis. Į paminėjimą susirinkę vietos gyventojai lenkai nei mūsų, nei Šleževičiaus, žinoma, nepažino. O išvydę Landsbergį, iškart sušnarėjo: „Paczcie, to Prezydent Litwy!“. Ir nemokantis lenkiškai suprastų tą jų reakciją! Lietuva ką tik išsivadavusi iš sovietinės imperijos. Ar kam pasauly neaišku, kad pagrindinis Nepriklausomybės bylos herojus –profesorius! Tik dalis Lietuvos buvo linkę greit tai pamiršti, ir jau buvo spėję parvesti į valdžią buvusius komunistus. Bet dabar ne apie tai. Savo akimis regėjau žūties vietą, ilgam įsidėmėjau, kaip atrodė paskutinės dešimtys Lituanicos skrydžio metrų – daugelio tūkstančių kilometrų skrydžio tragiška, kartu ir herojiška pabaiga. Skrydis į nemirtingumą. Bene kad tolygiai svarbus kiekvienam lietuviui įvykis, kaip ir Vasario 16-oji, trispalvė, Vytis… Įsidėmėjau, kad vietovės reljefas tikrai įspūdingas – pušynas, statūs ežero šlaitai – o kartu ir klastingas. Rėžtasi į išlakias pušis – tik dar spėta išmesti pašto maišą. Va kaip tik apie transatlantinio skrydžio „pašto“ aspektą ir bandžiau papasakoti anykštėnams. Juk turiu savo kolekcijoje relikviją – vieną iš tų kelių šimtų „Lituanica“ gabentų vokų. Organizuodami pašto pervežimą, lakūnai siekė ir viešųjų ryšių efekto, taip pat kažkiek papildė amžinai kiaurą savo skrydžio biudžetą. Be abejo, diskusijoje pabrėžėme ir kitus skrydžio „pjūvius“. Ne tik, kad jis skirtas lietuviams, Lietuvai, jos įamžinimui. Manau, neturime pamiršti, o kaip tik turime pabrėžti, kad siekis buvo ir sportinis. Kodėl į Kauną”, tuometinę Lietuvos laikinąją sostinę? Ir todėl, kad tai gimtoji Lietuva, ir – dėl rekordo. Kitaip – juk galėjo saugiai nusileisti moderniame Berlyno Tempelhofo oro uoste. Bet žūtbūt skrido toliau, Lietuvon! Ir įėjo į pasaulinę aviacijos istoriją pagal skrydžio tikslumą. O orientavosi be radijo kompaso, pagal žvaigždes, o kilo sunkiai degalų prikrautu lėktuvu be kintama kampo propelerio… Neapsiėjome be diskusijos ir apie žūties paslaptį. Buvo ar nebuvo pašauti?.. 1993-aisiais kartu į Soldiną keliavę lakūnai profesionalai teigė, kad tai būtų buvę beveik neįmanoma. Bet kuriuo atveju – paskridus tolyn nuo Berlyno, skrydžio pobūdis pasikeitė, ėmė kilpoti, bet tikriausiai ne dėl pašovimo. Ar buvo pašauti paskui?.. O „paskui“ pašovimo (ar nepašovimo) istorija pateko į pasaulinių diplomatinių žaidimų sūkurį. Tragiškas ir didingas dviejų lietuvių lakūnų skrydis, beje, sutaikė visas Lietuvos partijas, visas sroves ir Lietuvoje ir išeivijoje. Tuo savaip atsikartojo Vasario 16-osios Akte užkoduotas vieningumas. Netenka stebėtis, kad ir Vasario 16-oji, ir Dariaus ir Girėno skrydis turi mūsų tautai sakralią reikšmę. Juk tai – ir apie visų mūsų, visų lietuvių vienybę. Deja, lakūnų kūnams nebuvo lemta patirti ramybės. Balzamuoti, pagarbiai patalpinti kriptoje, paskui, nacių okupacijos laike, užmūryti Kauno medicinos instituto rūsyje, o 1963-aisiais kremuoti ir perlaidoti Kauno karių kapinėse. Tarp poros dešimčių to paskutinio didvyrių palaidojimo liudininkų buvo ir toks devynmetis Liudukas, t. y., aš. (Po to gyvenime dar bent 2 kartus pavyko atsirasti reikiamu laiku reikiamoje vietoje – 1990-ųjų kovo 11-ąją 22 valandą 44 minutės Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kai buvo priimtas Kovo 11-osios Aktas, ir Vokietijos politiniame archyve 2017 m. kovo 29-ąją, kai paprašiau archyvo darbuotojos, kad atneštų aplanką, kuriame slapstėsi 1918-ųjų Vasario 16-osios Aktas…). Akivaizdu, kad sovietai siekė kremuotus lakūnų kūnus palaidoti  paskubomis, – kad Kauno visuomenė nesužinotų, o va mano tėtis suspėjo mane pasičiupti, ir autobusėliu nuvykome… Na, visas tas šitų istorijos detalių žinojimas – svarbi likimo dovana man. O dar – anykštėnams išeksponavau ir antrojo, „Lituanica-2“, skrydžio pašto unikumus. Feliksas Vaitkus 1935-ųjų rugsėjį irgi įveikė Atlantą, irgi patyrė avariją, tik visiškai kitokią, laimingesnę. Galima pasakoti kone kaip anekdotą. Priskridęs Airiją, turėjo tūpti, ganykloje, ir tai pavyko nelabai sėkmingai. Lėktuvas buvo nepataisomai apgadintas, o streso apimtas lakūnas airio valstiečio paprašė amerikonišku akcentu: „Scotch!“. (Turbūt suprantame, kad tai – apie viskį). Papykęs airis įpylė „Irish“, ir tai padėjo. Pakrovęs išardytą lėktuvą į laivą, Vaitkus pats iš Londono perskrido reisiniu lėktuvu į Berlyną, iš ten traukiniu pasiekė Klaipėdą, iš kurios buvo parskraidintas į Kauną. Kartu atsigabeno pašto maišą su maždaug tūkstančiu laiškų. Du iš jų – mano kolekcijoje, juos pristačiau anykštėnams. Vienas – giminaičių rašytas mano tetos uošviui Petrui Rasteikai. Kitas –parsiųstas atgal į Ameriką su užklijuotu lietuvišku pašto ženklu „Feliksas Vaitkus įveikė Atlantą”, o tai labai brangus kolekcinis objektas!

Liepos 16 diena, sekmadienis

Vakarui sutemus, tvankumoje, trankantis tolumoje perkūnijai (visai kaip tą atmintiną naktį prieš 90 metų…) gavau galimybę tarti žodį prie Puntuko – neyrančio paminklo nedylančiam didvyrių atminimui. O, kaip žinia, 10-ųjų skrydžio metinių proga, didele dalimi entuziastingo pasišventėlio Tomo Zaukos nuopelnu, nacių okupacijos sutemose ir naujai sovietų okupacijai jau artėjant, ant Puntuko skulptorius Bronius Pundzius iškalė Dariaus ir Girėno bareljefus bei jų testamentą. Pasirinkta teisingai: iki šiol tas unikalus akmuo, kuriame iškaltas unikalus tekstas, gausiai lankomas ir jaunų, ir senų.