DIENORAŠTIS. 2023 m. liepos 17-23 d.

Liepos 17 diena, pirmadienis. ​​

Liepos 17-oji – Dariaus ir Girėno didvyriško skrydžio baigties ir lakūnų žūties diena. TAI įvyko 1933-aisiais Soldine, tuometinėje Vokietijoje, 0 valandų 36 minutės nakties. Jų žygdarbis sutaikė visas partijas, visas politines sroves. Tokios vienybės, ko gero, neregėta nuo 1918-ųjų Vasario 16-osios. Tą vienybę vėl jutome mes, vakar susirinkusieji prieš vidurnaktį Anykščiuose prie Puntuko, kuriame iškaltos lakūnų testamento raidės: „… Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui…“

O aš lekiu į Briuselį. Dabar lėktuvų skrydžiai – kasdienybė.

Liepos 18 diena, antradienis.

Aplinkos komitete – keletas balsavimų, paskutiniųjų šį „semestrą“. Biudžeto ir kiti rimti klausimai. O Ekonomikos komitete taip pat pabalsuoju – už kitą frakcijos narį. (Tik nereikia baugintis. Lietuvoje už tokius „darbelius“ Seimo nariams gali grėsti apkalta, o Europos Parlamente pakeisti kolegą – įprasta praktika; vasarai įsibėgėjant, teigčiau, tai netgi labai pageidautina – juk kolegos jau pamažu išsiskraido atostogauti po savąsias valstybes, ir ne tik po jas). O kai kurie dar niekaip negali apleisti parodinės veiklos. Pavyzdžiui, mano parengtų parodų – net keletas – keliauja po Lietuvą (vieną iš jų Palangoj šį savaitgalį vėl rengiuosi išstatyti), o dar brandinu idėjas, ką išeksponuoti Briuselyje, EP erdvėse. O štai, pavyzdžiui, šiandien lenkė Anna Fotyga, atstovaujanti konservatorių ir reformatorių frakcijai, pristatė parodą, skirtą Baltarusijai, Ukrainai ir Sakartvelui. Perteikta su nemaža menine jėga. O ir kviestųjų pranešėjų sąrašas įspūdingas, tarp jų (nuotoliu) ir Estijos prezidentas Toomas Herndrik Ilves bei mūsiškis Valdas Adamkus, „gyvai“ dalyvauja Žygimantas Pavilionis. Estijos prezidento kalba turininga ir labai aktuali, o mane vis tiek nuteikė paironizuoti. Man pasirodė tokia įmantri estiškumo propaganda. Estai – žinomi meistrai pateikti save lyg ir susikuklinant, bet ir susireikšminant. Na, ir ši kalba – gyvas to pavyzdys. Pirmiausia, prezidentas angliškai kalbėjo amerikonišku akcentu. Niekam tai neturėtų būti svarbu, bet vis dėlto. Toliau, Nors niekas to neprašė, bet Estiją, Latviją ir Lietuvą pavadino „rusų kolonijomis“. Na, aš vadinčiau „okupacija“, bet Ilvesas gal žino, kad užsieniečių ausiai „kolonija“ suprantamiau?.. Na, ir lyg tai ginčytina, bet gal ir išmanu… Dabar estai pamėgę aiškinti, kad Sovietų Sąjungą suardė estų dainuojanti revoliucija, nėra abejonių, kad kitos dvi Baltijos šalys prisidėję, na betgi Estijos dainų švenčių istorija pati seniausia… Na ir vėl – negi čia ginčysi, kieno nuopelnai didesni… By tik ta imperija suiro… O tiesioginė Ilveso pasisakymo tema – 2008-ieji, Gruzija. O čia jau viskas subtiliai suasmeninta. „Skambina man Miša (suprask, Saakašvilis, kurio sveikatos būklė dabar, 2023-aisiais, siaubinga, į žmogų nebepanašus). „Aš tuo metu buvau savo fermoje, kai galiu, ten ilsiuosi“. (Maždaug tokia Ilveso frazė apie tuo 2008-uosiu. Vėl viešųjų ryšių požiūriu įdomu – „ferma“, panašiai kaip Camp David, ar ką).  Miša sako, jau kentėti nebeįmanoma, pulsim, reikia atsiimti Abchaziją ir Pietų Osetiją, dabar arba niekada“. „Nedaryk to, Miša, sakau“ – sako sakęs Ilvesas. „Rusai paskui aiškins, kad ne jie pirmi“. Žinia, taip ir įvyko. Tada Ilvesas paskambinęs Kaczynskiui (kuris po kurio laiko žus Smolenske tragiškoje aviakatastrofoje), ir jie, dar pasiėmę Adamkų, skridę į Sakartvelą. Rusai pagrasinę lėktuvą numušti, tad tūpė Azerbaidžane. Paskui Alijevas leidęs nuvykti iki kalnų perėjos, prezidentai persėdę į gruzinišką automobilį, ir atsiradę Tbilisyje. Rusai už 40 km. Tiek apie prezidentus. Ėmęsi iniciatyvos kai kurie diplomatai (Vaitiekūno pavardė nutylima), europarlamentarai (Landsbergio pavardė taip pat – vėl viskas labai subtilu ir tikrai ne melas). O iš tiesų tai tiek tos ironijos. Baugu, žiauru, ir tiek. Radosi dvi Gruzijos: toji su Abchazija ir su Pietų Osetija (kurias Rusija sėkmingai atplėšė) ir toji „šerdinė“ (kurią, aktyviai įsikišus prancūzams ir visai tarptautinei bendruomenei, pavykę apginti) – čia jau terminologija iš L. Mažylio 2010-ųjų knygos „Šalia Neeuropos“. Rusai paskui paliaubų įsipareigojimų „po truputį laikėsi“ (čia jau V. Landsbergio posakis). Ten tie rusai, beje, ir dabar. Tokia ta realybė. O Ilveso baigiamoji mintis – „paskui Angela Merkel su pasitenkinimu pasirašė Nordstream-2“. Tai pagaliau visai be ironijos: kolegės Annos Fotygos renginys leido pažvelgti į anų laikų įvykius iš įvairių požiūrio taškų, tuo ir buvo vertingas.

Liepos 19 diena, trečiadienis.

Po itin trumpos Briuselio darbo savaitės – vėl Lietuvon, šįkart jau iki rudens.

Liepos 20 diena, ketvirtadienis.

Inicijuoju laišką naujajam Europos Sąjungos diplomatiniam atstovui Steen Nørlov. Atkreipiu dėmesį į Astravo „tiksinčios bombos“ būklę. Liepos 10-ąją antrasis atominės elektrinės reaktorius prijungtas prie galios tinklų, o juk apie jo saugumo būklę nieko nežinome. Prašau gerbiamo mūsų diplomato reikalauti iš Baltarusijos teikti ataskaitas, įsileisti tarptautines inspekcijas. Suprantu, kad šiandieninio Baltarusijos diktatoriaus valdžios institucijos visokeriopai stengsis ignoruoti spaudimą dėl nesaugios atominės elektrinės, tačiau spausti būtina.

Liepos 21 diena, penktadienis.

Jūros šventėje Klaipėdoj – mugė, kariniai laivai, daug muzikos (ypač nudžiugino fortepijono virtuozai). Į šventės renginius įsiterpė ir Giedrius Bučas su aplinkosauginiu projektu „Jūra prasideda čia“, primindamas, kad jūrą tai teršia ne tik praplaukiantys laivai, o ir, deja, kiekvienas iš mūsų – savo gyvenamajame būste, juk dalis nuotekų vis vien pasiekia jūrą… O šurmuliuojančiose uostamiesčio gatvėse – svečiai iš visos Lietuvos , – ir aš su visais.

Liepos 22 diena, šeštadienis.

Susitinku su palangiškiais bei poilsiaujančiais Palangoj: savąja istorinių atvirukų paroda sužadinu nostalgiškus jausmus. Įdomus fenomenas: nei vienas juk TOKIOS, anų laikų Palangos, nematėm, dar nė gimę nebuvom, o mums vis tiek gražu ir sukelia ilgesį. Pasikalbam žinoma, ne tik apie bangas, tiltą, parką bei maudynes, pokalbiai netrunka kur kas plačiau išsiskleisti apie istorinę atmintį, ir ne tik apie Palangą. O Palangoj kaip Palangoj: saulėleidžiai geltoni gęsta, nuo liepų apvarva parodiniai lapai, įsisiautėja vėjas, atvėsta, vėl įspįsta saulė…

Liepos 23 diena, sekmadienis.

Kažkodėl ši vasara – netekčių metas. Liepos 11 d. Paryžiuje, sulaukęs 94 metų, mirė rašytojas Milanas Kundera. „Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų“. (M. Kundera, „Nepakeliama būties lengvybė“, p. 50, Vilnius, 2010). O šiandien atėjo žinia, kad Amžinybėn iškeliavo kunigas Remigijus Gaidys, mūsų draugo, kolegos Raimondo brolis. Amžinąjį atilsį Jam, ir užuojauta Raimondui ir artimiesiems.