Su frakcijos kolegomis Splite

RUGSĖJO 25– SPALIO 1 d., 39 metų savaitė, 2023 METAI

Rugsėjo 25 diena, pirmadienis.

Vykstu į Splitą, į paskutinę šioje EP kadencijoje Europos liaudies partijos „studijų savaitę“. Faktiškai jos metu vyksta ir pasiruošimas ateinančiai plenarinių posėdžių savaitei Strasbūre. O dar pakeliui ir „vasaros akademija“ įvyksta. Bet pagrindinė visų diskusijų tema – artėjantys 2024-ųjų rinkimai. Daug minčių apie juos. Juk politika visada asmeniška, ar ne? Bent jau – taip pasakys Uršulė von der Leyen Splite jau poryt. O šiandien manyje tebekunkuliuoja nuo rinkiminės emocijos, patirtos pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje. Nuo rugpjūčio daug važinėjau po TS-LKD skyrius. Žinau, kad mano kandidatūrą naujai kadencijai pasiūlė daugelis iš jų. (Paskui ateis oficialus, ar konfidencialus, patvirtinimas, kad iš viso mano kandidatūrą iškėlė net 60 skyrių iš 80. Lygiai trys ketvirtadaliai visų skyrių!). Bet gi ne skaičiai svarbiausia, o manimi pasitikintys žmonės. Lygiagrečiai vyko iškėlimas į Lietuvos Respublikos Prezidento postą. Ir va atsirado vienas skyrius, kuris pasiūlė mane! Ilgai ir viešai buvau aiškinęs, kad mano kandidatūros nekeltų, nes vis tiek atsisakysiu balotiruotis. O ką daryti dabar su tais, kurie nepakluso?! Paradoksaliai ar ne, bet atsakymą radau Šventajame rašte. „Kaip jums atrodo, jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų, – iš tiesų sakau jums, – jis džiaugtųsi dėl jos labiau, negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios“ (Mt 18, 12-13). Nežinau, ar tai vykęs palyginimas šiuo konkrečiu atveju, bet emocijos būtent tokios. Man brangiausias – tas vienintelis skyrius, kurio nariai taip nuoširdžiai manimi pasitikėjo. Tegu kas nori man aiškina, kad ne vietoj pavartota metafora, o tokie samprotavimai neturi nieko bendra su politika. Nei aš piemuo, nei mano bendrapartiečiai avys, bet šiuo atveju man tie žmonės – kaip ta brangiausioji paklydusi avis iš Šventojo rašto, nors tu ką.

O Splite šių keleto dienų uždaviniai didingi: vertybių, ideologinių nuostatų įtvirtinimas, elektorato pokyčių analizė, kokią žinią skleisime europiečiams, ką akcentuosime, kaip atliepsime kiekvieno europiečio lūkesčiams. Fonas – vasariški karščiai Adrijos pakrantėje, keleto tūkstantmečių kultūrinis paveldas, spartėjanti europinė Kroatijos integracija, geopolitinis Vakarų Balkanų kontekstas. Nejučiomis peršasi palyginimai. Kroatija ir Lietuva – panašaus dydžio. Ekonominis išsivystymas – panašus. BVP vienam gyventojui kol kas dar didesnis Lietuvoj. Gal todėl, kad kroatai vėliau įstojo į ES. Į euro zoną, į Šengeno erdvę įsiliejo tiesiog ką tik. Kišenėje skamba nauji, blizgantys, dar nenusitrynę kroatiški eurai. Kaip buvo ir pas mus – dar privalu žymėti kainas ir kunomis (tokiais kroatų kaip ir litais), bet mažai kam tai berūpi. Splitas – didingas Adrijos kurortas, turistinė atrakcija. Čia buvau lygiai prieš 26 metus. Pakeliui iš pirmųjų po karo rinkimų Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ten buvau tų rinkimų prižiūrėtoju. Ir bosnių miestai, ir kroatų Dubrovnikas buvo subombarduoti. Jugoslavijoje, suirus komunistinei diktatūrai, karas prasidėjo lyg iš nieko. Bosnijos musulmonų lyderis (buvęs komunistas, nes kitokių tada nebuvo) ėmė ir paskelbė straipsnį apie musulmoniškąjį fundamentalizmą. Bosnijos, ir ne tik, serbai sureagavo drastiškai. Pylė vieni į kitus iš tokių ginklų, kokių turėjo. Serbija panūdo dominuoti regione. Užpuolė kroatų Slavoniją. Užbombardavo Dubrovniką. Sakysite, serbų patrankoms būtų buvę per toli? Tai bombardavo iš Juodkalnijos. Juodkalniečiai atsiprašinėja: mes nebombardavome. Kažkur tai lyg neseniai girdėta. Bene tai Ukraina, 2022-ieji, kai Baltarusijos režimas neva „nekariavo“?.. Bosnijoje, Jungtinėms Tautoms bejėgiškai stebint, vyko ir genocidas, ir etninis valymas. Karo nusikaltėlius pagaliau teisė tarptautinis tribunolas. Bet dar turėjo įvykti Deitono susitarimai 1995-aisiais, kai Amerika dėjo kumščiu į stalą ir pasakė, kad gana. Kai 1997-aisiais atsiradau Bosnijoje tų rinkimų stebėti, tai daug ko patyriau. Bosnijos serbai gyveno su musulmonais namas prie namo, tai kai įvyko etninis valymas, kas antras namas liko tuščias. Tiksliau, tą plotą užėmė pabėgėliai iš tos kitos, kaimyninės teritorijos, kur etninis valymas taip pat analogišku būdu įvyko. O tas teritorijas atskyrė minų laukai. Fiziškai žvilgsniu tai aprėpsi gal vieną minų lauką, o va žemėlapiai, kuriuos gavome, buvo daugiau negu iškalbingi. Tie rinkimai taip ir tada ir įvyko: atitinkamose teritorijose laimėjo etniškai vienalytės partijos. Paskui jau tuose Vakarų Balkanuose atsiradau kur kas taikesnėmis aplinkybėmis, mokslinėse konferencijose. Ir Juodkalnijoje, ir Šiaurės Makedonijoje. Paskui Zagrebe – jau kaip EP narys. Dabar Kroatijoje jau trečiąkart. Karo atmintis tebėra gyva, beje. Įvykiai kaimyninėse Vakarų Balkanų valstybėse tebeįtakoja, ir smarkiai, politikos kontekstą. Rusijos ranka justi neabejotinai. Serbija nepripažinsianti Kosovo. Juodkalnija deklaruoja prorusiškas nuotaikas. Hibridinio karo ekspertas kroatas mums aiškino, kaip viskas „paprasta“, prasideda nuo dviejų žodžių masinėje Kroatijos žiniasklaidoje, lyg ir teisingų, bet frazė nepilna: „Karas Ukrainoje“. Tik va nepaminėta Rusija. Lyg dėl frazės taupumo ar ką. Nepridurta „Agresyvus Rusijos karas Ukrainoje“, būtų lyg pernelyg griozdiška formuluotė. Bet būtų tiksli. O dabar – kažkoks karas lyg ir žinomoje valstybėje, gal net ne taip gerai žinomoje, kaip Rusija. Ir analitikas pagrindžia: pradėjus nuo šito „nedidelio“ nutylėjimo, turime politinių sistemų griūtį, valdžių kaitą, vėl įsigalintį prorusiškumą artimiausioje Kroatijos kaimynystėje. Gi pati Kroatija – ant pažangos bangos. Ir euras, ir Šengenas. Ir prie to prisidėjome mes, Europos Parlamentas, Europos liaudies partija! Šioje, dabartinėje mūsų kadencijoje! Ir premjeras Plenkovičius, mūsų frakcijos EP buvęs kolega, tiesiogiai su ta pažanga siejamas, ir kroatų aukštai vertinamas. Jis – vienas iš tų Europos vyriausybių vadovų, kurie atstovauja ELP, čia ir dabar, šiame politikos cikle. Lygiai kaip ir Ingrida Šimonytė Lietuvoje, kaip ir vyriausybių vadovai kitose Baltijos valstybėse, Skandinavijoje, dar daug kur Europoje. Dora ir teisinga tuo ir girtis, ir didžiuotis! Ir priminti apie tai rinkėjams naujame, 2024-ųjų cikle. „Į tavo užtarnautus pasiekimus rinkėjai atsižvelgs, bet gi jiems rūpės, kokią tu siūlai ateitį“. Čia jau mintis iš Ursulos von der Leyen programinio pranešimo.

Rugsėjo 26 diena, antradienis.

Sėdim ir klausomės politikos ekspertų, kurie bando mums apibūdinti, kur esame atsiradę – mes, centro dešinė, Europos krikščionys demokratai. Jėgos ir triumfo daug. Dominuojam plačioje erdvėje nuo Graikijos ir Kroatijos iki Švedijos ir Lietuvos. O esam „suspausti“ Prancūzijoje, „spaudžiami“ Vokietijoje ir Italijoje. Kaip atrodys ideologijų „dėlionė“ Europos rinkimuose 2024-ųjų cikle? Išgirdome, kad socialistai praranda savo atsparą, jie nebe ta buvusi „darbininkų partija“. Žalieji užsiima didaktika, pamokymais, koks privalo būti žalinimo rezultatas. Liberalai stabiliai malasi savojoje nišoje. Kraštutiniai dešinieji nutyli praeitį, agresyviai griauna dabartį ir nieko nežada ateičiai. Mums tenka konstruoti savąją lyderystę, sudarant sąlygas verslui, asmenybės plėtrai, saugumo pojūčio užtikrinimui. Prancūzijoje esam „suspausti“ tarp Macrono ir tokių, kaip LePen. Italijoje Meloni kol kas „paperka“ mūsų elektoratą. „Tik nereikia įsivaizduoti, kad rinkėjų nuostatas taip lengva pakeisti, jie nėra naivūs“. Vokietijoje parama krikščionims demokratams stabili. Temos, diskursai, naratyvai 2024-ųjų rinkimuose? Reikia laukti, kad dominuos migracijos tema. Migracijos formos įvairios, esmė panaši. Vielos tvora ant sienos su Baltarusija atrodo viena, o susitarimas su Tunisu dėl migrantų srautų iš Dramblio Kaulo Kranto sulaikymo jau lyg kita. Tačiau giluminė prasmė ta pati. Štai ir klausimas, kaip apibūdinti piktybišką hibridinį migracijos verslą. Ir tikrai pozityviai priimti kvalifikuotos darbo jėgos imigraciją. Kaip ir prieglobstį, kurį ir Lietuva, ir Kroatija, ir kitos valstybės suteikė milijonams ukrainiečių.

Rugsėjo 27 d, trečiadienis.

Prie istorinių Lietuvos ir Kroatijos paralelių. Kažkur perskaičiau ar iš gidų išgirdau. Pietų slavai valdė prieš kažkiek šimtų metų šias žemes, ir vienas jų valdovas nebeturėjo vyriškos lyties palikuonių. Teko kviesti personalinei unijai karalių vengrą. De facto gi valdė vyskupas Jonas, dabar jis ir garbinamas, yra svarbus kroatų (katalikiškos pietinių slavų tautos) identitetui. Svarbi istorijos rekonstrukcija. Panašiai ir lietuviai turėjo „rekonstruoti“ Vytautą Didįjį. Jogaila, Lenkijos „karalius užkurys“, mums netiko. Vytautas tinka. O po Adrijos pakrantę čia tik važinėk, atseksi ne tik šimtmečių, bet ir tūkstantmečių raidą. Trogiras – miestas muziejus po atviru dangumi, pačiame Splite – Romos imperatoriaus Diokleciano rūmai. Kažkada I a. vienu ypu vos per 10 metų čia pastatyti, vėliau per šimtmečius įvairioms funkcijoms pritaikyti. Dioklecianas į Romą buvo nuvykęs bene vienąkart, valdė iš Nikomedėjos, dalį imperijos pavedė kitam valdovui (Maksimilijonui?), o pagaliau tapo pirmuoju imperatoriumi, atsisakiusiu valdžios. Taip šiuose rūmuose jaukiai leido senatvę, bet menkai bebuvo garbinamas. Neprotegavo krikščionių, tai šieji pagaliau visą informaciją apie jį, jo statulų kiek galbūt dar buvo, išvežė ir pradangino. Manoma, kad sumetė Adrijon. Sic transit gloria mundi, bet gi sąvoka „Diokleciano rūmai“ vis plačiau minima turizmo prospektuose, tad būti valdovu ir statyti rūmus turbūt vis dėlto apsimokėjo.

O dar, įvairiausiuose svarstymuose – įdomių, gal ir labai perspektyvių, idėjų nuotrupos. Europa neturi Kinijos politikos (turbūt tiesa). Mes, krikščionys demokratai, žinome, kaip valdyti migraciją. (Turim žinoti, bet ar žinome? Nelegalių įvyksta 900 per dieną). Būtina suintegruoti Europą, įskaitant Ukrainą ir Moldovą (teikti prieigą prie Vieningos rinkos, ir prognozuojamumą) iki pat Vakarų Balkanų, bet tam reiktų keisti Sutartis (ar tikrai būtinai?), šaukti Konventą. (Vieną jau šaukėme 2005-aisiais, parengė Konstituciją Europai, pagaliau ji Europai netiko, tai tik tiek, kad apie tai knygą parašiau, ji bibliotekose prieinama). Dėl plėtros kalbėta atvirai. Vėl ir vėl apie užsitęsusį „plėtros nuovargį“, ir, ypač Vakarų Europos valstybių, primenamą ketvirtąjį Kopenhagos kriterijų. T.y., plėtra įmanoma tiek, kiek valstybės senbuvės geba absorbuoti naujas nares. Labai nenauja, daug metų apie tai universitete dėsčiau, tai negi vėl traukiama iš po staltiesės kaip politinis argumentas?.. Taigi būk tu, naujoke, kiek nori pažangus… Dėl Rusijos Uršulės kalboje diskursas kažkiek stumiasi globalyn. „Rusija griauna visą saugumo architektūrą. Todėl nuolat įtikinėjame „globaliuosius Pietus“ (Indonezija, Kinija, Indija, Nigerija, Meksika, Brazilija), kad tai pavyzdys, kaip nesilaikoma JT Chartijos, tad bet kurios valstybės atžvilgiu gali taip atsitikti, kaip dabar su Ukraina. Ne sankcijų paketai (jų 11) sukėlė maisto krizę ir energetikos krizę (o toks vrednas, toksinis rusų naratyvas). Pasaulinė prekyba: kaip pasiekimas paminėta ir Čilė (ten vykau pernai gegužę su Tarptautinės prekybos komitetu!). Su ūkininkais būtinas strateginis dialogas. Prie „ūkininkų“: naudoti ūkininkavime palydovines sistemas (o juk apie tai kažkada rašiau!), genomo technologijas (jau galima!!!), dirbtinį intelektą.

Rugsėjo 28 diena, ketvirtadienis.

Aptarinėjame, kaip formuosim 2024-ųjų politinį peizažą, ką siūlysim Europai. Juk rinkimai labai jau sparčiai artėja! Kaip atrodys ideologijų „dėlionė“ Europos rinkimuose 2024-ųjų cikle? Mums, Europos liaudies partijai, tenka konstruoti savąją lyderystę, sudarant sąlygas verslui, asmenybės plėtrai, saugumo pojūčio užtikrinimui. O plėtra?  Kroatijos įsijungimą į euro zoną ir Šengeno erdvę kažkaip inertiškai bandoma pateikti kaip „integracijos gilinimą“. Bet gi tai, gerbiamieji, kuo tikriausia „plėtra“, tik gal per vėlai įvykdyta! Tai akivaizdi geografinė ir euro zonos, ir Šengeno erdvės plėtra! Aš tai jums, kaip profesorius ekspertas politologas, teigiu! Mažyčiai, tikrai per smulkūs žingsneliai, bet jie – link viso kontinento vienijimosi. Kokios programinės nuostatos pasirodys svarbios 2024-ųjų birželį? Ar mūsų paklaus apie Žaliąjį kursą? Girdžiu naujus niuansus šiame naratyve: „nuo klimato kaitos labiausiai kenčia ūkininkai“. Žinoma, energetinė nepriklausomybė bus svarbi tema. Konkurencingumas. Tolesnė informacinių technologijų pažanga. Europos sveikatos sąjungos kūrimas: štai ką siūlyčiau daug aiškiau įsipareigoti! Vis dar egzistuoja 27 skirtingos sveikatos sistemos. Ir kol kas vienintelėje Lietuvoje įdiegta profilaktinė hepatito C programa. O lėtinės ligos gydomos su nevienoda sėkme Europos rytuose ir vakaruose. Galime ir privalome suteikti vienodus šansus pačia liga apsirgusiems pacientams. Tą galime ir privalome pažadėti europiečiams.

Rugsėjo 29 diena, penktadienis.

Štai ir paskutinė mūsų frakcijos susitikimų Splite diena. Daug idėjų apie programines nuostatas Europos, Lietuvos ateičiai, dabarties iššūkius. Darbus reikia tęsti, išjudinta nemažai svarbių klausimų. Žinoma, mūsų regiono saugumas yra viena svarbiausių užduočių. Kitas svarbus strateginis klausimas – ES ir JAV dialogo išlaikymas. Netrukus Ursula von der Leyen asmeniškai ir tiesiogiai tarsis su Bidenu. Nelegali migracija neabejotinai bus viena svarbiausių temų 2024-ųjų rinkimuose, o Europos liaudies partija žino ir siūlys būdus jai suvaldyti. Europiečiams, taigi ir lietuviams, rūpi saugumas ir gerovė. Ieškosim ir rasim. Sėkmę reikia kartoti. Į Vilnių iš Splito pargabena tiesioginis lėktuvas. Mūsų tautiečiams turistams tikrai turėjo patikti tas regionas. Balti namai, oranžinių čerpių stogai, mėlynas dangus, žydra jūra, viena ant kitos susigrūdę istorinės epochos, tempas ir dinamizmas – Europa, mūsų Manfredo pasakymu, tikrai labai graži!

Rugsėjo 30 diena, šeštadienis.

Šokiruojančios žinios iš Kalnų Karabacho. Azerbaidžanas tiesiog išstūmė ten gyvenusius etninius armėnus už teritorijos ribų, sukeldamas šimtatūkstantinę pabėgėlių bangą.

Spalio 1 d., sekmadienis.

Jau antrasis rudens mėnuo. Rugsėjį oras Lietuvoje ne ką teatsiliko savąja šiluma nuo Kroatijos. Rytoj – į  Strasbūro plenarinę sesiją, kuriai ruošėmės jau Kroatijoje, ruošiuosi ir čia, Lietuvoj. Jau žinau klausimą, kuriuo pasisakysiu plenariniame posėdyje, tad galiu pamažu ruoštis. Net pusantros minutės, tai juk ne juokai. O politika niekada nesibaigia.