GEGUŽĖS 29 d. Liudas Dapkus ištisą valandą kalbino Liudą Mažylį. 

Čia – pokalbio paruoštukė.  

L. Dapkus

Šiandien, kai gyvename greitos informacijos, trumpų antraščių ir nuolatinio dėmesio blaškymo laikais, istorija dažnai pralaimi algoritmams. Vis sunkiau sustoti, gilintis, prisiminti. Todėl pokalbis su Liudu Mažyliu bus ne tik apie praeitį, bet ir apie mūsų gebėjimą išlikti visuomene, kuri dar moka atsiminti. 

L. Mažylis

Pakalbėsiu tarpdisciplininiais palyginimais. Štai iš biologijos pavyzdys. Amalas (algoritmas – net skamba panašiai) siurbia vandenį iš įsišaknijusio beržo, kuris šiame modelyje atitinka „giliąją“ istoriją. Amalas be beržo neišgyvens. Sausros metu beržas džiūsta, o amalas neturi nuovokos ir toliau siurbia sukauptą vandenį, kol galiausiai abu žūsta. 

Tačiau štai, pavyzdžiui, grybų sąveika su medžiu yra kitokia. Mes, žmonės, dar mažai pažįstame grybų pasaulį, bet čia matome tikrą simbiozę. Grybas negali be medžio, medis negali be grybo, ir jie kažkaip tą žino. 

Istorija neįsitvirtins tautos sąmonėje be tam tikrų „istorijos algoritmų“. Ji priklausoma nuo algoritmo taip pat, kaip algoritmas priklausomas nuo istorijos. 

Ar istorija pralaimi algoritmams? Manau, kad šiandieninė Lietuvos visuomenė yra susikūrusi visiškai parankų mūsų tautos istorijos algoritmą. Štai valstybinės šventės leidžia fiksuoti tam tikrą tautos istorijos šerdį. Liepos 6-oji – krikščioniškos, europietiškos valstybės susikūrimas XIII amžiuje. 1918-ųjų Vasario 16-oji – modernios Lietuvos valstybės atkūrimas. Vėliau valstybę vėl praradome, tačiau 1990-ųjų Kovo 11-ąją ją vėl atkūrėme, o 1991-ųjų Sausio 13-ąją krauju apgynėme. 

Nepamirštama istorijos dalis yra netekčių laikotarpiai: Holokaustas, tremtys, pokario partizaninės kovos. Per sovietmečio dešimtmečius ši atmintis tik ruseno, tačiau vėliau vėl įsiliepsnojo. Dar pridėkime vertybinį dėmenį – amžiną laisvės siekį, kurį supras ir vaikai, ir užsieniečiai, tikėjimą – ir turime algoritmą. 

L. Dapkus

Ir tada jį įtvirtiname įvairiomis formomis? 

L. Mažylis

Būtent tai dabar ir stebime. Formų įvairovė, kaip tą įtvirtinti, šiandien tiesiog klesti.

L. Dapkus

Ar galima išsaugoti tautinę atmintį algoritmų ir dirbtinio intelekto amžiuje?

L. Mažylis

Galima ir reikia.

L. Dapkus

Ar įmanoma atstatyti istorinę atmintį?

L. Mažylis

Kai kada. Tikrasis Holokausto suvokimas atėjo palyginti neseniai, partizaninių kovų atmintį pamažu atkuriame. O ir Vasario 16-ąją daugelį dešimtmečių buvo uždrausta net minėti. Tačiau švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį klausimų jau nebekilo – tiesiog šventėme ir džiaugėmės.

L. Dapkus

Čia buvo svarbus ir Vasario 16-osios dokumento, kaip artefakto, atradimas?

L. Mažylis

Svarbus. Kitaip vis grįžtume prie sovietmečio „nulinių“ prielaidų: gal tokio dokumento apskritai nebuvo, o jei buvo, tai kaip mes jį pradanginome? Pasirodo, nepradanginome. Jis niekur nebuvo dingęs. Jis visada buvo.

L. Dapkus

Sutinkate su teiginiu, kad gyvename laikais, kai žmonės vis mažiau prisimena? Ką visuomenei reiškia prarasti istorinę atmintį?

L. Mažylis

Atmintis nėra guminė. Pavyzdys iš Romos imperijos istorijos. Ant Vezuvijaus išsiveržimų pelenų iškildavo turtingi miestai. Žemė dėl vulkaninių pelenų būdavo derlinga, o katastrofą palaipsniui visi pamiršdavo. Po naujo išsiveržimo, kuris kartodavosi maždaug kas 70 metų, sukurtoji civilizacinė gerovė vėl sugriūdavo. Dėl istorinės užmaršties. 

Istorinės atminties praradimas realiai gali atvesti į civilizacijos žūtį. 

Tačiau galimas ir priešingas pavyzdys. Iš Senojo Testamento. Mozė vedžiojo tautą po dykumą keturiasdešimt metų tam, kad pasimirštų senos skolos ir galėtų susiformuoti nauja visuomenė. 

Anot Baudrillard’o teorijos, iš tikrovės dykumos – nes rišli praeitis neegzistuoja, tėra tarpusavyje nebūtinai susijusių įvykių kratinys – mus išveda simuliakrai, savotiški geidžiami algoritmai. Jie eina pirma, o paskui išblaškyta istorinė medžiaga tampa užpildu, patvirtinančiu tą geidžiamybę arba bent iš dalies ją pagrindžiančiu. Žinoma, čia pateikiu grynai asmeninį simuliakrų teorijos suvokimą. „Kiekviena teorija yra pilka“, – sakė Mefistofelis Faustui. Tačiau gal ir teorijos kartais būna vertingos.

L. Dapkus

Ar šiandien istorija tampa per greita, kad ją spėtume suprasti?

L. Mažylis

Tempas turi reikšmę. Kadaise buvo galima metus praleisti archyve, bibliotekoje, apsikrovus enciklopedijomis ir žodynais, o paskui išeiti su triumfu: štai ką radau. 

Arvydo Sabonio „Žalgirio“ eroje mums, KMI studentams, kone pusdievis atrodė bendradarbis Arūnas Pakula, nes mokėjo itališkai ir gaudavo žurnalą „Il Giganti dello Sport“. Jame galėdavo išskaityti, pavyzdžiui, Sabonio ūgį pėdomis ir coliais, o mums atrodydavo, kad taip prisiliečiame prie gyvos istorijos. 

Dabar neva tai nebereikia nei metų, nei savaičių: dirbtinis intelektas generuoja teiginius sekundžių dalimis. Nei žodynų, nei žurnalų nebereikia. Manau, kad svarbiausiu dalyku tampa gebėjimas atsirinkti. Ir – kūrybiškumas.  

(…)

L. Dapkus

Ačiū, Liudai.

L. Mažylis

Ačiū, Liudai. 

Patį pokalbį Jūs galite išgirsti ir pamatyti Algio Ramanausko FB paskyroje, nuoroda: Facebook