Birželio 23 d. Europos Parlamento Žmogaus teisių komiteto renginys buvo skirtas kovai su nežmonišku elgesiu ir kankinimais totalitarinėse (deja, kartais ir kitose) valstybėse. Išklausėme trijų žmonių – venesueliečio, baltarusės ir bahreiniečio – liudijimų apie jų pačių patirtus kankinimus. Prisiklausius tokių istorijų dar aiškiau supranti, kad Europa neturi gailėti išteklių kovai su šiomis baisybėmis. Būtinas besąlygiškas kankinimų draudimas, veiksminga prevencija, neišvengiama kankintojų atsakomybė, o kankinimus išgyvenusiems žmonėms – deramas žalos atlyginimas. O dar į Briuselį buvo pakviesti žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai (o tokių organizacijų Rusijoje belikę labai nedaug). Jų pateikta informacija buvo niūri – padėti bloga ir toliau blogėja. Pavyzdžiui, paaukojęs pinigų Ukrainai gali būti įkalintas ilgiems metams, neturėdamas galimybės sulaukti bausmės sušvelninimo. Vienintelis žmogus, kuris dar gali kiek pasirūpinti kaliniu ir apsaugoti jį nuo prižiūrėtojų savivalės, yra advokatas. Kai kuriais atvejais jis gali dokumentuotai užkardyti žiaurių elgesį, tačiau privalo laikytis įstatymo raidės. O įstatyme parašyta, kad advokatas „gina valstybę“ – kitaip tariant, Rusijos valstybę, o ne savo ginamąjį. Tuo pat metu kalėjimai nuolat pildosi naujais nuteistaisiais, advokatų vis labiau trūksta, žmogaus teisių organizacijų beveik nebelikę, todėl apie daugelį naujai įkalintų žmonių jos net nesužino.