Dienoraštis
Birželio 19–25, 2023 metų 24 savaitė
Iš Liudo Mažylio asmeninio nuotraukų archyvo.
Birželio 19 diena, pirmadienis. Džiaugiuosi, kad mano Dieduko biustas eksponuojamas tokioje pagarbioje vietoje – prie LSMU Kauno Akušerijos ir ginekologijos klinikos. Šiandien ten pristačiau visą Jo gyvenimą, kuris atvaizduotas parodoje „Pranas Mažylis 1985–1966“. Didžiuojuosi, kad tą šventą pagarbą mūsų palikuoniams vykdo Jo mokinių mokiniai. Žinau, kad šią parodą tikrai dar būtų galima plėsti, tačiau tai reikalauja papildomo laiko ir darbo, kurio būnant europarlamentaru likdavę vis mažiau. Mano Dieduko ryšiai, jo profesinė veikla suteikė daug informacijos, tad, įdėjus darbo, būtų galima surengti tikra dar ne vieną įdomią parodą.
Birželio 20 diena, antradienis. Šiandien lankiausi Aukštaitijoje. Pakruojo sinagogoje (ji seniausia medinė sinagoga išlikusi Lietuvoje, dabar gražiai restauruota) pristačiau Vasario 16-osios Signatarų autografų parodą, o Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje – tremties atminimo parodą. Birželis paženklintas skaudžiomis sovietų vykdytomis masinėmis lietuvių deportacijomis, o diskusijos buvo susijusios ir su dabar Rusijos vykdomu Ukrainos žmonių trėmimu…
Birželio 21 diena, trečiadienis. Šiandien praktinėje, išvažiuojamojoje konferencijoje Birštone, skaičiau pranešimą „Apie Europą nenuobodžiai“. Ar lengva greitai, suprantamai ir patraukliai papasakoti apie Europos integraciją? „Praraskit viltį, tai visiškai neįmanoma!“ – teigiau renginyje Birštone, į kurį susirinko Alytaus, Kauno ir Marijampolės regionų švietimo bendruomenė. O stengtis greitai, bet suprantamai papasakoti vis dėlto verta. Pasidalinau savo dėstymo apie Europą patirtimi VDU. Gal pravers, skleidžiant žinią moksleiviams ir jų tėveliams. Praskleidžiau uždangą apie savo dėstymo metodologiją: kaip anuomet sutirštindavau, ironizuodavau, dramatizuodavau… Na, ir viskas gi vardan geresnio įsidėmėjimo, viskas vardan tos… Europos! Beje, turbūt kažką mes – ir dėstytojai, ir politikai, ir visa plačioji publika – darėme teisingai: pasitikėjimas tąja Europa būtent Lietuvoje tebėra labai didelis. Pakalbėjau ir apie dabarties EP aktualijas. O kai kurie anų laikų juokeliai pasirodė visai aktualūs ir šiandien. Patikėkit: publika vėl juokėsi! Po to keliavau į Prienus. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje (vardas koks!) pristačiau Vasario 16-osios Akto Signatarų autografų parodą, pabendravome su bendražygiais!
Birželio 22 diena, ketvirtadienis. Visada gera grįžti į Marijampolę! Juk čia mano giminės šaknys, aš savo kraujo ketvirtadaliu – esu nuo šių kraštų. Suvalkiečiams įtinku, nevadina svetimu… Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pristačiau savo knygą. Žinia, joje dominuoja agresyvaus Rusijos karo prieš Ukrainą tema. O susirinkusiems rūpėjo ir vertybinės, ir programinės mano nuostatos. Apturėjau komfortą kalbėti tomis bei kitomis temomis ir antrą (su Marijampolės kolegija kolektyvu), ir trečią (su vyskupu Rimantu Norvila), ir ketvirtą (su bendražygiais mūsų bendrapartiečiais TS-LKD Marijampolė) kartą. Patikėkite, tai nebuvo „šabloninė paskaita“, o buvo gyva, dažnai net ir visai neprognozuojama (juo įdomesnė!) diskusija. Tokia diena – politiko svajonė, kai tave užkrauna ateičiai, naujiems, tikriausiai ir nelengviems, sprendimams. O juk ir rytdiena dar būtinai bus!
Liudo Mažylio knyga „Vėl karas Europoje“
Birželio 23 diena, penktadienis. Obeliuose pristačiau tremties parodą „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Birželis – tai ir 1941-ųjų trėmimų, ir holokausto, ir Birželio sukilimo atminimas. Trėmimų siaubas mūsų kolektyvinėje patirtyje gyvas visuomet. Lietuvių ir kitos kaimyninės tautos patyrė sovietų bandymą jas sunaikinti, kai buvo sugriauti šimtai tūkstančių likimų. Privalome nuolat prisiminti savo istoriją, dalintis savo tautos tragiškais išgyvenimais. Tai sustiprina mus pačius, padeda kovoti su pasėta baime ir skatina ryžtingai veikti šiandien. Tai ypatingai svarbu ir geopolitinių iššūkių kontekste… sunku protu suvokti, bet ši žiauri istorija mūsų dienomis atsikartoja Ukrainoje. Šis laikotarpis pažymėtas Rusijos karo nusikaltimais, žudymais, sprogdinimais, agresorės žiaurumu prieš nieko dėtus ukrainiečius. O kartu Rusija vykdo ukrainiečių genocidą, trėmimus. Į Rusijos teritoriją jau ištremta daugiau nei pusantro milijono taikių šalies gyventojų…
Obelių kapinėse, prie paminklo sukilimo dalyviams ir sovietinio teroro aukoms atminti, pagerbėme žuvusiuosius, o prie Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose gavau garbingą pareigą pasodinti ąžuoliuką. Šį muziejų kadaise įsteigė Andrius Dručkus, o su juo kartu buvome Kauno miesto tarybos deputatai. Ir dar didesnė garbė, kad „mano“ ąžuoliukas – greta kito, Vytauto Landsbergio sodinto, ąžuoliuko. Dar šiandien lankiausi ir Rokiškio krašto muziejuje, apžiūrėjau įspūdingą, šimtmečiais kauptą ekspoziciją. Žinoma, ir Rokiškiui, ir Obeliams įteikiau po Vasario 16-osios Akto kopiją!
Birželio 24 diena, šeštadienis, 486-oji karo diena. Šiandien privati karinė organizacija „Wagner“ ir jos vadovas Jevgenijus Prigožinas bandė įvykdyti kažką panašaus į sukilimą Rusijoje. Situacija sunkiai paaiškinama, juolab sunku ką nors patikimai prognozuoti. Kas „tikra”, tai patikimos informacijos stygius. Gal ten jau „bermontiada“, ar panašu į 1991-ųjų rugpjūčio pučą, į 1993-ųjų suirutę? Viena tai jau tikrai – Rusijos hibridinio karo frontas eižėja. Kaip visada – ir fizinės grėsmės dėl nenuspėjamumo. Beje, kaip tik vakar ES Taryba priėmė 11-ąjį paketą, griežtinant sankcijas Rusijai ir užkardant jų apeidinėjimą. Aktyviai stebime įvykių raidą.
Birželio 25 diena, sekmadienis. Hibridiniame kare – manevrai. Prigožinas neva nulėkė į artimąjį užsienį, būtent, Baltarusiją. Toliau aktyviai stebime.