loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

L. Mažylis. Užkulisinė pažintis su Ursula von der Leyen

Pirmoji pažintis su Ursula

Ursula von der Leyen pirmą kartą kaip kandidatė į Europos Komisijos pirmininkes prisistatė dar liepos 3 d. ir būtent mūsų, Europos liaudies partijos, frakcijai. Nieko nuostabaus: juk ji tų pačių pažiūrų atstovė, tuo metu – dar Vokietijos gynybos ministrė. Prisistatymų serija paskui užtruko apie dvi savaites ir visi pripažino: kandidatės teiginiai tvirtėjo, darėsi aiškesni, konkretesni. Rinkimų dieną visi jau galėjo susipažinti su atskiru leidiniu išleista jos programa. Programa apėmė pačius įvairiausius klausimus, tačiau didžioji programinių teiginių dalis vienaip ar kitaip „suverta“ ant klimato kaitos temos. Tos sąsajos nusitiesė lyg ir spontaniškai, bet tai nieko ir nenustebino – juk klimato kaita dabar regima kaip bene didžiausia spręstina globali programa.

Visas tas dvi savaites visais įmanomais lygiais vyko aršios politinės kautynės, regimos ir neregimos. Uždaruose frakcijos posėdžiuose daug ir karštai diskutuota apie tai, kaip sutelkti kritinę Europos Parlamento balsų masę už Ursulą von der Leyen. Juk iš karto buvo aišku, kas ją rems (besąlygiškai – tik Europos liaudies partijos frakcija) ir kas „griaus“ (ir kraštutiniai dešinieji, ir kraštutiniai kairieji). O kaip bus su kitais?.. Europos Parlamento pirmininko ir jo pavaduotojų rinkimai parodė, kad susitarimų dėl pagrindinių postų iš esmės laikomasi: socialistai, dalis liberalų ir kažkiek žaliųjų balsuoja kaip sutarta.

Tačiau ne visais atvejais lemia drausmės principas – kiekvienas EP narys balsuoja pagal savo individualias nuostatas. Galima tikėtis, kad dalis Konservatorių ir reformatorių frakcijos balsuotų už Ursulą von der Leyen, o kitiems gali nepatikti kandidatės asmenybė, kuri nors jos nuostata, teiginys ar maža kas dar. Pavyzdžiui, daugumai imponavo, kad Ursula – daugiavaikė motina, sugebėjusi tuo pat metu sėkmingai daryti politikės karjerą, bet buvo ir tokių EP narių, kurie teigė nieko tame gero nematą. Vieniems tiko kandidatės kompetencija saugumo ir gynybos srityje, o kiti purtėsi, vien išgirdę žodį „NATO“: tokie jie esą „įsitikinę pacifistai“.

Liepos 15 dieną aiškiai matyti: Ursula pavargusi. Bet ko kito buvo galima tikėtis?! 12 dienų be poilsio. Europos parlamentarų siekiai – margų margiausi, sunkiai suderinami, o iš tiesų tai ir nesuderinami. Per tas dienas ji privalėjo įtikinėti ir savo potencialius rėmėjus, ir oponentus, kad penkerius metus vykdys tokią programą, kokios būtent ir reikia Europai.

Sakoma, kad įtikinėti jai sekėsi gerai, kad ji pasirodžiusi netgi puikiai. O kaip ji dar kartą pasirodys prieš „savo šeimą“, t. y. mus? Dėkoja už pagalbą ir žarsto programinius teiginius. Klimato kaita, migracija, smulkus ir vidutinis verslas kaip ekonomikos stuburas, teisės viršenybė – dėl šių dalykų lyg ir pilnas sutarimas. NATO privalėtų turėti Europoje „vienetą“ – teiginys, patinkantis jau ne visiems. „Transnacionaliniai kandidatų į EP sąrašai“? Rizikinga – mažos ir vidutinės valstybės tikrai to nenorės. Kad ne tik EK, o ir EP galėtų inicijuoti teisės akto projektą? Be abejo, kiekvienam europarlamentarui patiks! Patinka ir Ursulos apsisprendimas atsistatydinti iš ministrės posto bet kuriuo atveju: ar būtų išrinkta į EK pirmininkes, ar nebūtų.

Gausiai pabirusius frakcijos narių klausimus (sanglaudos stiprinimas, valstybių skolos, vidinė migracija, paramos žemės ūkiui suvienodinimas, Šengeno zonos plėtra) pagaliau nutraukia Manfredas Weberis: „Tai ir viskas, juk reikia dar pasifotografuoti.“ O per tą laiką ir aš sumąstau savo klausimą – gudrų, politinį, o dar ir „šeimynišką“. Spausdamas ranką Ursulai von der Leyen ir tuo pat metu pozuodamas, pažadu už ją balsuoti, jeigu ji rems jaunas, o ypač – jaunų mokslininkų šeimas. Šypsodamasi ji noriai pažada. Juk tas problemas ir aš, ir ji puikiai žinome asmeniškai. O išmanių darbo vietų kūrimas – ypač jaunimui, ypač rytinėje Europos dalyje – negali būti paliktas savieigai. Europa privalės tam skirti daugiau resursų. Štai jau yra vienas rinkiminis pažadas. Ir jis – realus. Ir prie to – graži nuotrauka.

Pagaliau išaušta liepos 16 d. Strasbūre: klausome programinės Ursulos von der Leyen kalbos. Ursula kalba angliškai, prancūziškai ir vokiškai. Mums, žinoma, verčiama į visas oficialias ES kalbas, taigi ir į lietuvių. Išdėstomi pagrindiniai teiginiai, sulaukiantys vienokios ar kitokios EP narių reakcijos. Kartkartėmis nuaidi plojimai, triukšmingi šūksniai. Primintų sovietmetį, bet – nieko panašaus! Frakcijos aiškiai nevienodai pritaria vieniems ar kitiems teiginiams. Būna, kad taikosi ir nušvilpti.

Vyksta pasisakymai ir daug priekaištų, klausimų ir reikalavimų… Per porą valandų galima puikiai pasikartoti visą Europos integracijos problematiką. Na, man nenuobodu. Viso šito klausytis – juk kur kas didesnė pramoga negu komitete ginčytis dėl kokių nors skaičių ir procentų. Nieko nekalbu, tik svarstau: štai šitokia triukšmadarių logika būtų grindžiami sprendimai, jei rinkimuose į Europos Parlamentą daugumą būtų įgijusios kraštutinės politinės jėgos…

Prieš balsavimą dar kartą susitinkame ELP frakcijos rate. Tai jau paskutinė galimybė pasikeisti nuomonėmis ir prognozėmis. Kalbam veikiau ne kaip politikai, o kaip politologai: apie kitų partijų motyvus, apie tai, ar Ursula ne per daug pataikavo „žaliems“ ir „raudoniems“, kas ko neišgirdo… „Turim būtinai dalyvauti, kai bus skelbiami balsavimo rezultatai!“ – drąsina visus Manfredas Weberis.

Liepos 16 d. vakare, 18 valandą, vyksta Europos Komisijos pirmininko rinkimai. Įmetėm savo balsus – žiūrėsim. 19:30 sukviečia į salę. Visa kita žinoma iš oficialiosios statistikos. Balsadėžėje rasti 733 biuleteniai: 383 – už, 327 – prieš, 22 – balti (susilaikiusiųjų), sugadintas 1 biuletenis. Tad mano „tarškusis“ italas kaimynas, pats to kaip reikiant nesuvokdamas (mat, gerai moka tik itališkai), tiksliai prognozavo rezultatą: plius 9.

Pasifotografavę salėje, visi išeina toliau pozuoti ir duoti interviu į šalutines erdves. Plenarinių posėdžių salėje – kiti garbūs pranešėjai, bet salė tuščia, galima sakyti, vėjai švilpia. Vienas svarbiausių balsavimų – jau laimėtas.