Liudas Mažylis

2017 m. kovo 29 dieną Vokietijos diplomatiniame archyve radau nutarimo dėl 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimo originalą lietuvių kalba.

Tai džiugus momentas visai Lietuvai: juk atrastos jos valstybingumo, diplomatijos ištakos –Lietuvos valstybės idėjos rašytinė, dokumentinė išraiška, pagal kurią Lietuva yra savarankiška, nepriklausoma valstybė.

Kaip viskas prasidėjo?

Visada domėjausi istorija. Šį mano pomėgį stipriai nuo pat vaikystės formavo ir tėtis Jonas Mažylis. Pervertęs 1990-ųjų „Kauno laiko“ dienraščio numerius, radau savo straipsnį šia tema. Parašyta mėgėjiškai –  bet ten nerasite nei vieno neteisingo teiginio. Konkrečių minčių apie Akto paieškas man ėmė kilti jau 2014 m., po to, kai sugalvojau Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio proga eksponuoti šūsnį atvirukų, laiškų iš senelių archyvo. Ruošdamasis parodai, o ir po jos, vis dažniau pagalvodavau apie artėjantį valstybingumo šimtmetį ir tuo metu vis dar dingusį Vasario 16-osios aktą. Bet jokio konkretaus paieškų plano tada dar nebuvo.

2016 metų vasarą, pasibaigus akademiniams metams universitete, tradiciškai išvykau atostogauti į Druskininkų miškus, į Latežerį. Vasara pasitaikė itin lietinga, grybauti pagaliau imdavo nusibosti, tad  iš Druskininkų bibliotekos pradėjau skolintis knygas. Čia ir pateko į rankas keletas leidinių apie tą neišspręstą XX-ojo amžiaus Lietuvos istorijos mįslę.

Buvo „nulinė“ prielaida, kad Vasario 16-osios Akto signatarai tik pabalsavo ir apsiribojo protokoliniu įrašu protokolų knygoje. Kita prielaida buvo, jog originalas kur nors vis tiek yra. Bet kokios paieškos turi prasidėti nuo įsitikinimo: paieškų objektas yra, jis realiai egzistuoja, tik neaišku, kur. Visų pirma turi įtikinti ir apraminti: ieškai realiai egzistuojančio, kažkur – tik dar nežinia kur – iš tikrųjų esančio daikto. Ši prielaida – o kartu ir vienintelė įmanoma bet kokių paieškų taktika – vėliau pasitvirtino.

Dėstėsi kelios paieškų trajektorijos. Grįžęs iš atostogų, aplankiau pagrindinius Lietuvos archyvus, muziejus, konsultavausi su istorikais. Pamažu pradėjo aiškėti vokiškoji paieškų trajektorija. Nuoširdžiai nustebau: kodėl Vokietijoje taip mažai ieškoma?

Paieška Vokietijos archyvuose

Vėliau suskaičiavau: tvirtai žinant, kad Akto originalas yra viename iš Vokietijos archyvų (o save buvau tuo nedvejotinai įtikinęs), paieška galėjo užtrukti 3-4 savaites. Realiai, ji užtruko 3 nepilnas  dienas. „Pasisekė“? Bet faktas…

2017-ųjų sausį kreipiausi į Vokietijos valstybės archyvą. Geranoriškas jo tarnautojas (tikras angelas: jo pavardė Engel…) patarė kreiptis dar ir į Vokietijos užsienio reikalų žinybos politinį archyvą. Kreipiausi ir ten.

Kaip dabar suprantu, paieškų tempą pagreitino skaitmeninių technologijų taikymas archyvuose; beje, tai pasaulinė – ne tik Vokietijos – tendencija. Vokiečiams archyvarams nesudarė didelių problemų atsiųsti man sąrašą, kur galima būtų ieškoti svarbių 1917-1918 metų Lietuvos Tarybos dokumentų. Tiesa, sąrašas neatrodė trumpas – užėmė 118 puslapių. Reikėjo kažkaip siaurinti chronologines ribas. Apsisprendžiau (ir, pasirodo, teisingai!) apsiriboti 1917 m. gruodžio – 1918 m. kovo mėnesiais.

Vokietijos valstybiniame archyve sekėsi ieškoti vidutiniškai, tad kovo 29 d. nuvykau į Politinį archyvą. Ten gavau mikrofilmų rulonus. Pirmiausiai pamačiau vokišką vienakalbę 1917 m. gruodžio 11 d. ranka rašytą Lietuvos Tarybos deklaraciją. Nepaprastai vertingas radinys! O kur tasai, pagrindinis, svarbiausias? Prie 1918-ųjų metų vasario dokumentų jo nėra…

Atsirado prie kovo dokumentų. Dvikalbis, rankraštinis, su 1918 m. kovo 20 d. lydraščiu, taigi nekeliantis nei menkiausių abejonių, kada buvo pergabentas iš Vilniaus į Berlyną. Kaip vėliau pavyko išsiaiškinti, pasitelkus rašysenos ekspertus, Akto (kaip ir Gruodžio 11-sios deklaracijos) originalas surašytas signataro Jurgio Šaulio ranka.

Tądien beliko įprašyti archyvo darbuotojus, kad atneštų ir patį aplanką su tais svarbiaisiais dokumentais. Aplankas vadinosi „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“.

Radinys vienareikšmiškai patvirtina 1918 m. vasario mėnesį įvykusius įvykius – taip, kaip juos vėliau savo atsiminimuose aprašė jų dalyviai, Akto Signatarai. Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą priėmė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje, dabartiniuose Signatarų namuose. Tuo metu ten veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas. Du jo egzempliorius – rankraštinį (tų pačių metų kovo 20 d. persiųstą į Berlyną), ir mašinraštinį ( vis dar neatsiradusį) – pasirašė visi 20 signatarų, iš jų pirmasis – Jonas Basanavičius, kiti pasirašė abėcėlės tvarka.                

Mašinraštinio egzemplioriaus fotografuotinė kopija pirmą kartą buvo paskelbta 1928 m. vasarį keliuose Kauno laikraščiuose. Tolesnis to egzemplioriaus likimas mums kol kas nežinomas.

Rankraštinio egzemplioriaus išvaizdą (o, panašu, ir patį egzistavimo faktą) beveik visi buvo pamiršę. Išgulėti aplanke jam buvo lemta 99 metus ir 9 dienas.