Dienoraštis
Birželio 13–19 dienos, 2022 metų 24 savaitė
Ministry of Foreign Affairs in Kyiv, Ukraine. Nuotrauka K. Kniežausko
Birželio 13 diena, pirmadienis. Savaitės darbotvarkėje – komitetų, vėliau ir bendruomenių susitikimai, svarbių datų minėjimai (ir ilgai lauktų sprendimų priėmimai). Mano kelionės maršrutas – susidėliojo iš trijų stotelių: Vilnius–Eindhovenas–Briuselis.
Praėjusią savaitę EP pirmininkė Roberta Metsola vizito Danijoje metu susitiko su mūsų Ministre Pirmininke, o šiandien Čekijoje vieši Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Jis dalyvauja Prahos aukšto lygio susitikime – dėl bendradarbiavimo su Indijos ir Ramiojo vandenynų regionu. Valstybių atstovai aptarė politinius, prekybos, saugumo ir junglumo klausimus.
Birželio 14 diena, antradienis. Gedulo ir vilties diena. Šiandien Briuselyje, prie Europos Parlamento, minėjome prieš 81 metus sovietų pradėtus vykdyti masinius žmonių trėmimus iš Lietuvos ir kitų Rytų bei Centrinės Europos valstybių. 1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties, okupantai pradėjo masinius areštus ir trėmimus, tarp jų – mano dėdes Joną ir Juozą Siručius, Prezidentą Aleksandrą Stulginskį, daugybę kitų žmonių… Skaitydamas Lietuvos ir Ukrainos tremtinių vardus bei pavardes, galvojau apie jų likimus ir laisvę… Mūsų visų pareiga yra skleisti žinią visam pasauliui apie šią tragišką istoriją. Sunku protu suvokti, kad šiandien tai atsikartoja Ukrainoje. Šiandien eina 111 Rusijos karo Ukrainoje diena. Karą prieš nepriklausomą Ukrainą pradėjusi Rusija vykdo ukrainiečių genocidą. Į Rusijos teritoriją jau ištremta daugiau nei milijonas taikių šalies gyventojų. „Kiekvienais metais Gedulo ir vilties diena turi savo ypatingą atspalvį. Šiemet ji įprasminta naujai, nes karas Ukrainoje atskleidė, kad kova su bolševikinės okupacijos slibinu dar nesibaigė. Esame sakę, kad mums pirmoji itin skaudi okupacijos žaizda buvo trėmimai gyvuliniuose vagonuose, o viskas baigėsi, kai paskutinis okupacinės kariuomenės atstovas paliko Lietuvą. Dabar jau galime patikslinti – kare Ukrainoje dedamos milžiniškos pastangos pagaliau pribaigti tą totalitarinę imperiją, nes įsitikinome, kad, nukirtus slibinui galvą, būtinai atauga kita – dar aršesnė“, – kalbėjo Ministrė Pirmininkė. Neleiskime to užmiršti. Slava Ukraini! O Lietuvos nacionaliniam muziejui, minimos Gedulo ir vilties dienos proga, padovanotas istoriškai vertingas dokumentas – tremtinio Jono Janušausko (1914–1996) dienoraštis. Dienoraštyje užfiksuota informacija yra iki šiol dar netyrinėta nei istorikų, nei muziejininkų, kas reikštų, jog įrašuose galima atrasti naujų detalių tremties tyrimų tema.
Interviu „Žinių radijo“ laidai „Gyvenu Europoje“ su Jone Sąlygaite. Kalbėjau tema: „Ar Europos Sąjungai reikėtų atsisakyti sprendimus priiminėti tik pritarus visoms narėms?“ EP su kolegomis europarlamentarais pasiūlėme reformuoti balsavimo ES Taryboje procesą ir pereiti nuo vienbalsio – prie kvalifikuotos daugumos balsavimo (kas reiškia, atlikti pakeitimus, kuriais būtų panaikinamos taisyklės, reikalaujančios ES vieningo pritarimo tam tikriems sprendimams, įskaitant sankcijų taikymą). Apie tai, kas gi tikslingiau: sprendimų priėmimas vienbalsiai ar sprendimų priėmimas kvalifikuota, didele balsų dauguma, kalbos nėra naujos. Tam yra skirtingų motyvų ir tokie pokalbiai tęsiasi jau ne vienerius metus. Akivaizdu, kad jeigu sprendimas sudėtingas kokiu nors kardinaliu klausimu, kada jam pritaria visos narės, toks konsensusas yra stiprus. Tuomet akivaizdu, kad Europa kalba vienu balsu. Tai iš tikrųjų sutartyse, o valstybės narės grindžia europinius integracinius procesus sutartimis, ir atsirado vienbalsiškumo reikalavimais.
Kai tik klausimai pradėjo apimti vis platesnes politikos sritis ir vis daugiau politikos sprendimų buvo atimama iš valstybių narių, deleguojant virš valstybinį europinį lygmenį, pradėta kalbėti apie kvalifikuotą balsų daugumą. Europos piliečiai nori, kad sprendimai būtų priimami greičiau ir efektyviau. Tokios išvados buvo padarytos 2022 metų gegužės 4-ąją, o šį mėnesį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją. Situacija rodo, kad pokyčiai iš tikrųjų yra pribrendę, konventas nebūtinai turi visais klausimais vieningą nuomonę pareikšti, galimi daliniai sprendimai ar sudėtingi mechanizmai balsų daugumos siekti.
Vakare dalyvavau ir knygos apie Gunarą Astrą, latvį disidentą, pristatyme. Deja, Jis nesulaukė Atgimimo laikotarpio. O prieš 13 metų šią dieną mirė mano mama…
Birželio 15 diena, trečiadienis. Jau išvykstu iš Briuselio. Europos Parlamente ši savaitė buvo pirmoji „popandeminė”, kai komitetuose turėjome balsuoti „gyvai”. Buvo keletas ir įdomesnių balsavimų. Išreiškėme nuomonę pritardami Europos Komisijai, kad iš įvairių ES fondų turi būti skirti 400 mln. padengti išlaidoms, kurias valstybės patiria priimdamos karo pabėgėlius iš Ukrainos. Sudarėme galimybę jau kitą savaitę EP grįžti prie praėjusią savaitę „įstrigusių” Žaliojo kurso teisės aktų. Na, ir nepritariau tam vadinamajam „taksonomijos” sąrašui, pagal kurį investicijos į atominę ir dujų energetiką būtų laikomos „žaliomis”. Manau, tai nėra tvaru aplinkos požiūriu, juolab – karo Ukrainoje sąlygomis.
„Rail Baltica“ šalių įmonės atliko dvi studijas ir pateikė rekomendacijas, kaip maksimaliai galėtų padidinti socialinę ir ekonominę naudą „Rail Baltica“ tarptautinėms keleivinėms stotims. Šių studijų rezultatai bus integruoti į tolesnę „Rail Baltica“ globalaus projekto plėtrą, suteikiamas pagrindas glaudesniam bendradarbiavimui su: projektą įgyvendinančiomis organizacijomis, savivaldybėmis, verslo asociacijomis, transporto paslaugų teikėjais, NVO.
Birželio 15 diena – įrašai kalendoriuje primena tai, kas nepamirštama – Okupacijos ir genocido diena. Diena, kuomet 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą.
Birželio 16 diena, ketvirtadienis. Šiandien lankiausi Aukštaitijoje, Panevėžio Respublikinėje ligoninėje, susitikau su Panevėžio ligoninės kolektyvu. Panevėžiečiams, kuriuos sukvietė ligoninės administracija, papasakojau apie Europos Parlamento darbus sveikatos srityje. Man buvo didelė garbė priminti, kad mano Diedukas Pranas buvo pirmasis šios ligoninės vadovas. Taip pat Panevėžyje išklausiau apie Lietuvos sveikatos reformos perspektyvas bei kaip ji paveiks patį miestą. Sulaukiau ir vietinės žiniasklaidos klausimų apie sveikatos apsaugą ES.
Lietuvos Respublikos Prezidentas pateikė ir pristatė metinį pranešimą, kuris viešojoje erdvėje sukėlė daug diskusijų. Pranešime išryškintos didžiausios ir šiuo metu valstybėje esančios problemos: „Vos pradėję šių metų pradžioje drąsiau galvoti apie gyvenimą po COVID-19, tapome dar vieno tragiško įvykio liudininkais. Rusijos visa jėga atnaujintas karas prieš Ukrainą parodė, kad baigėsi Lietuvai ir visai Europai tekęs taikos ir sąlyginės ramybės laikotarpis.“ Įgarsinta ir tai, kas per pastaruosius aštuonerius metus buvo nuveikta: grąžinta privaloma pradinė karo tarnyba, įvykdytas įsipareigojimą gynybai skirti ne mažiau 2 proc. BVP, pasiekta tai, kad NATO patvirtintų Baltijos šalių gynybos planus ir regione dislokuotų priešakines pajėgas. O Seimas vieningai priėmė rezoliuciją dėl Rusijos Federacijos vykdomų ukrainiečių grobimo ir neteisėtos deportacijos.
Europos lyderiai pritaria, kad Ukrainai būtų suteiktas ES kandidatės statusas: Prancūzija, Vokietija, Italija ir Rumunija pasisako už tai, kad Ukrainai nedelsiant būtų suteiktas oficialus kandidatės į Europos Sąjungą statusas. Kyjive lankęsis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad Rusijai reikia smogti su dar didesnėmis sankcijomis. Na, o kovoje dėl Donbaso – kasdien žūva daug ukrainiečių karių…
Kitas mano apsilankymas šiandien buvo Biržų rajono savivaldybės J. Bielinio viešojoje bibliotekoje. Kalbėjome apie tragiškus sovietų trėmimus ir dabartinį Rusijos totalinį karą prieš Ukrainą. Susirinkusiesiems pristačiau tremtinių laiškų, siųstų mano tetai Antaninai Mažylienei, parodą. O ši tragiška istorija šiandien atsikartoja Ukrainoje… Po skambiu žodžiu „istorija“ yra gyvenimas, žmonės, jų likimai, skausmo kupinos jų istorijos ir viltys.
Birželio 17 diena, penktadienis. Kai pagaliau sulaukėme pavirtinančių žinių (kurios, beje, vis dar nėra galutinis sprendimas), kad Europos Komisija pasiūlė Ukrainai kandidatės į ES statusą, tai jau galime ir džiūgauti? Manau, tai – mažiausia, ką privalome padaryti! Ukraina jau ir taip yra demokratinės Europos dalis, ji krauju gina europines vertybes. Tik jai reikėtų daugiau modernių ginklų visų pirma. O kandidatės statuso ir Ukraina, ir proeuropietiška Moldova neabejotinai nusipelnė. Sakartvelą taip pat turime remti, dabar jiems yra keliamos papildomos sąlygos siekiant kandidatės statuso.
Sveikinimai Islandijos žmonėms nepriklausomybės dienos proga.
Birželio 18 diena, šeštadienis. Molėtų rajone, prie Bebrusų ežero – tradicinis Lietuvos krikščionių demokratų sąskrydis. Tarp susirinkusių buvo nemažai Seimo narių, savivaldybių tarybų narių, na, ir aš – EP narys. Savo trumpoje kalbelėje apgailestavau dėl krikščionių demokratų ideologijos įtakos sumenkimo Europoje ir Lietuvoje.
Kada įsikūrė Europos Bendrija? Skaičiuojama nuo 1950-ųjų. Sugriuvusiai karo metu ekonomikai jau buvo padėjęs atsigauti Maršalo planas. Šešios Vakarų valstybės (jos katalikiškos arba / ir katalikiškos) vienijosi vedinos TŲ vertybių. Niekas nesigėdijo žodžio „Dievas”. Kokie skersvėjai dabar jį išpūtė iš šių dienų dokumentų? Tiek iš EP, tiek iš Lietuvos? Tai gal jau pats laikas grįžti prie sėkmės ištakų? Ilgesnę kalbą rėžiau pristatinėdamas knygą „Europos pusdiplomis”. Dalį laiko užleidau kalbėti savo draugui Serhijui, kad jis pristatytų savąją knygą „Likimo dėlionė”. Žinoma, susirinkusiesiems kur kas labiau rūpėjo šiandiena ir ateities perspektyvos, tad apie tai daugiausiai ir diskutavome. Karas. O kaip bus rytoj?
Mano draugas nuoširdžiai padėkojo už „politinį grūdinimą”, už Lietuvos pavyzdį. Aš padėkojau už šiandieninį, kasdienį Ukrainos pasiaukojimą dėl europinių vertybių, kurias ukrainiečiai gina savo krauju. Susirinkusieji nerimavo dėl to, ko viena ar kita Europos valstybė „nedaro” ar daro tik per mažai dėl Ukrainos. Na, aš neleidau to „diskursų perstūmimo” (akademiškai šnekant). Vokietis nedaduoda to, italas ano… Mažiausiai „kalta” kažkaip vis pasidaro Rusija. Ją jau „savaime, pagal nutylėjimą” smerkiame, prie jos barbariško, žvėriško elgesio kažkaip sugebame „priprasti”… Mano draugas pateikė tinkamų pavyzdžių, primindamas tuos žvėriškumus ir baisybes. O ir aš pats pokalbio pabaigai ironiškai pasiteiravau: „Kuri gi valstybė, jei šiandien (būtent šiandien!) reikėtų ratifikuoti, pavyzdžiui, Ukrainos stojimo į ES sutartį, to negalėtų padaryti?!“ O gal, deja, tos šalies vardas – Lietuva? Lietuvos Seimas šiomis dienomis neveiksnus. Tai gal prieš kritikuodami nedadarančius ir savo namų darbų nepamirškim?
O šiaip, mes, krikščionys demokratai – nuoširdūs bendraminčiai, gebantys ir smagiai leisti laiką. Protmūšiai, tinklinis, virvės traukimas ir kitokios sporto šakos, žvėriškas troškinys, knygų pristatymai… Smagiai leisdamas laiką mielų draugų būryje, vis dėlto esu apniktas neramių klausimų. Ar tik tiek smagių kasmetinių sąskrydžių tikimasi iš krikščioniškosios demokratinės politikos?
Birželio 19 diena, sekmadienis. Savaitės pabaigėlei – nedidelė ekskursija į Latežerį, o čia – visko daug viename. Ir varlių kurkimas, ir gegutės kukavimas, ir kikilis gieda, ir griežlė kažkur pievoje nematoma čerkši. Vanduo ežere šiltas kaip arbata. Šaltam pavasariui pagaliau galas. Ir pirmieji grybai surinkti… Visavertė įžanga į Joninių savaitę.